Moralės žmogus inteligibiliam pasauliui nėra artimesnis už fizinį. Šitą teiginį, užgrūdintą ir išaštrintą istorinio pažinimo smūgių, gal kada nors, kokioje tolimoje ateityje bus galima panaudoti kaip kirvį žmonių metafizikos poreikio šaknims pakirsti: ar labiau bendrosios gerovės palaimai negu prakeiksmui, kas pasakys?
Friedrich Nietzsche
Williamo Shakespeare'o drama „Hamletas“ nuo jos parašymo XVII a. pradžioje iki šiol yra interpretuota daugybę kartų, vis ieškant tragedijos sąsajų su esamuoju laiku. Vis dėlto kiekvieno šį kūrinį statančio režisieriaus pečius užgula didžiulė atsakomybės našta. Rasti originalią interpretaciją, imtis dekonstrukcijos, nesumažinant pjesės daugiasluoksniškumo, egzistencinių jos minčių gylio, nelengvas uždavinys.
Vidas Bareikis, sulaukęs panašaus amžiaus kaip Hamletas, Shakespeare'o pjesę statė, ieškodamas sąsajų tarp savęs ir pagrindinio veikėjo, palyginimų tarp papuvusios Danijos ir šiandieninės mūsų visuomenės puvėsių. Nacionaliniame Kauno dramos teatre pastatytas spektaklis klausimą „Būti ar nebūti?“ perfrazuoja į „Kaip būti?“ Ieškant atsakymo, žvilgsnis nukreipiamas į gana žmogišką būties problematiką, archetipinė patirtis apvelkama šiuolaikinės (populiariosios) kultūros „drabužiais“.
„Hamlete“ režisierius leidžia giliai įsišaknyti „teatro teatre“ principui, naudotam ir ankstesniuose darbuose. Čia jis įgyja netgi trimatę formą - analizuojamas meno (fiktyvus) ir gyvenimo (prigimtinis) teatrališkumas, teatrališka autorefleksija, teatrališkumo prigimtis. Vieni aktoriai vaidina, kiti sėdi ir stebi veiksmą, kartu laukdami, kada patys turės į jį įsitraukti, - teatrinės iliuzijos kūrimo mechanizmas neslepiamas. Vaidinama trijose zonose - tai besisukanti erdvė gilumoje, arčiau publikos esantis scenos plotas ir permatomas plastikinis podiumas, įrengtas ant priekinių žiūrovų salės kėdžių. Pati pjesė kelia vaidinimo kaip spąstų idėją, kai Hamleto stebimi artistai suvaidina jo tėvo nužudymą. Kauno dramos teatro Didžiojoje salėje atsiranda mažytė šios scenos kopija.
Būtent teatrališkumas labiausiai pabrėžia metafizinį matmenį, tiksliau tariant, jį kvestionuoja. Metafizika čia nėra dominuojanti, tačiau visada juntama. Kartais su ja net susiliečiama, ypač mirties scenose, - tai Hamleto tėvo, vėliau jo paties, kitų veikėjų fizinė, o kai kurių dvasinė mirtis. Hamleto tėvo šmėkla virsta Aukščiausiojo kūrėjo, pirminio metafizikos šaltinio, atspindžiu. Gal todėl ji vaizduojama ne kaip vaiduoklis su žmogaus kūnu, o perteikiama videoprojekcijomis kaip nespalvotas „čia ir dabar“ filmuojamas vaizdas, išryškėjantis nuo scenos lubų žemyn krintančiame vandenyje. O menamos šmėklos portretas - tai pačių ją išvydusių veikėjų (Horacijaus, vėliau Hamleto) veidai. Nėra jokio kito žmogaus, tik jie ir Šmėklos balsas, skambantis lyg jų pačių galvose. Tai vienas iš stipresnių spektaklio momentų, atviras žiūrovų interpretacijoms. Viena iš tokių - „subjekto mirties“, apie kurią tiek daug kalbėta XX a. pabaigoje ir tebekalba iki šiol, įprasminimas.
Hamletas mato ne mirusio tėvo veidą, bet savo paties atspindį, tarytum Šmėkla virstų jis pats. Kitaip tariant, moralės ir tikėjimo reikšmę atmetusi, materialioms vertybėms pirmenybę atidavusi visuomenė netiki jokia metafizika - tai paties žmogaus psichikos konstruktas. Kas gi lieka? Lieka žmogus, gyvenantis tarp kitų tokių pat žmogiškų (pasak Nietzsche's, pernelyg žmogiškų) būtybių. Ir kaip tada (iš)būti dieviškojo, o kartu ir žmogiškojo pasaulio mirties akivaizdoje?
Rasti atsakymą į šį klausimą pavedama Hamletui, įkūnytam Vainiaus Sodeikos. Baugiai sakralus sąlytis su Šmėkla (mirusiu Dievu) paverčia jį Antžmogiu, kuriam lemta apšviesti žmoniją, lyg veidrodžiui parodyti jos tikrąjį veidą. Sodeika pernelyg nenutolsta nuo Shakespeare'o herojaus. Tiek jis, tiek Ofelija (Eglė Grigaliūnaitė), tiek Horacijus (Vaidas Maršalka) per visą spektaklį išlieka „universalūs“ personažai. Šiek tiek pakeitus drabužius, jie puikiai tiktų tiek XVII a. „Hamleto“ pastatymui, tiek vėlesniam, tiek dabartiniam, tiek būsimam. Jie priklauso tiems visais laikais retiems žmonėms, kurie ištikimi savo vidinei tiesai. Jei ir išduoda kokį nors moralinį principą, tai tik dėl dar didesnio teisingumo. Pilies aplinkoje, permirkusioje veidmainyste, korupcija ir savanaudiškumu, jie virsta svetimkūniais.
Tiesa, galima išskirti vieną bruožą, kuris lemia, kad Sodeikos Hamletas skiriasi nuo šekspyriškojo, - tai paprastumas. Pjesėje Hamletas yra žmogiškas ir tuo artimas skaitytojams, iš karto pajuntantiems jam simpatiją, tačiau jis - princas, turintis „aštrius valios ašmenis“. Sodeikos herojus patrauklus tuo, kad nepabrėžia savo aukštos kilmės.
Paradoksalu: Shakespeare'o Hamletas, maištaujantis prieš veidmainystę, primestas elgesio, išvaizdos, net mąstymo normas, siekiantis įvesti „naujus“ socialinės gerovės kriterijus, išsiskiria iš aplinkos ir tuo yra artimas mums, šių dienų žmonėms. O Bareikio spektaklyje, veikdamas šiuolaikinio pasaulio kontekste, Hamletas atrodo „senoviškas“, lyg pats būtų šmėkla, kuri visiems primena, kad „dvasinis puvimas“ tebevyksta.
Spektaklyje Hamletas toks taurus ir toks vienišas humanistas kaip ir pjesėje. Sodeikos personažas įkūnija žmogų, kuris, kaip teigia JAV mokslininkas Josephas Campbellas, tyrinėjantis herojaus archetipą, „įveikęs asmeninį ir savo krašto istorinį ribotumą, sugebėjo pasiekti visiems tinkamus, paprastai - žmogiškus pavidalus. Tokio žmogaus svajonė, idėjos ir įkvėpimo šaltiniai nesuteršti kyla iš pirminių žmogiškojo gyvenimo ir mąstymo versmių. [...] Herojus miršta kaip šiuolaikinis žmogus, tačiau atgimsta kaip amžinasis žmogus - pasiekęs tobulybę, nekonkretus, visuotinis. Jo užduotis ir žygdarbis yra po atsimainymo grįžti pas mus ir mokyti to, ką sužinojo apie atnaujintą gyvenimą“.1
Kiek Hamletui metų? Iš kai kurių dialogų galima spręsti, kad apie trisdešimt. Šiais metais 30 metų sukaks ir Vainiui, kuris puikiai atskleidžia savo personažo sveiką pamišimą ir nepaprastą paprastumą. Būtent sulaukęs trisdešimties Hamletas pradeda savąją archetipinę kelionę, paženklintą atsiskyrimo (apsimeta bepročiu, kad atsiribotų nuo pasaulio).
Anot Campbello, „būdingos kvietimo kelionėn aplinkybės yra tamsus miškas, didelis medis, čiurlenantis šaltinis ir pan.“2 Spektaklyje Šmėkla neatsiejama nuo vandens, krintančio į rezervuarus-lovius. Vandens paviršiuje regimas mirusio tėvo atvaizdas yra tarsi riktas, t. y. atsitiktinumas, „gyvenimo paviršiaus raibulys, kurį sukelia nežinomi šaltiniai. Riktai nėra grynai atsitiktiniai, jie atsiranda dėl nuslopintų troškimų ir konfliktų. Jie gali būti labai gilūs - tokie gilūs kaip pati siela“.3 Išvydęs Šmėklą tarsi riktą, raibulį savo vidinių gelmių paviršiuje, Hamletas pajunta bundančią savastį, kurią apėmęs keršto troškimas.
Sodeikos personažas ryžtingai „keliauja“, patirdamas vis sunkesnius išbandymus. Gaila, kad šios kelionės pabaiga, sutampanti su spektaklio finalu, kai scenoje išsirikiuoja aktoriai, tarsi laukdami plojimų, o apie Hamleto, abiejų karalių ir Laerto mirtį pranešama tik žodžiais, netenka įtaigos ir dramatizmo. Spektaklis, kurį žiūrint vis norisi prisiminti Eimunto Nekrošiaus „Hamletą“ (ypač dėl ledo ir lašančio vandens simbolikos), šiam akivaizdžiai pralaimi, tarsi net nekovodamas. Kita vertus, Bareikio „Hamletas“ yra tas „riktas“, nuo kurio kūrybinė režisieriaus kelionė tik prasideda, nors ir anksčiau būta sėkmingų darbų. Gal todėl tokia ir spektaklio pabaiga - tarsi pasąmoningai išreikštas dar nenueito kūrybinio kelio simbolis?
Šis „Hamletas“ yra savotiškas riktas ir Kauno dramos teatrui, nes išjudina „švinktelėjusius“ vaidybos vandenis. Sodeiką, ko gero, pirmą kartą pamatėme visai kitokį - rimtą, hamletišką. Karalius (Hamleto dėdė) ir Karalienė (Hamleto motina) paversti viena baugoka hermafroditine būtybe - „karalžmogiu“, vaidinamu Dainiaus Svobono. Įdomi šių veikėjų interpretacija aktoriui yra tiesiog priverstinis iššūkis - neįprasta vaidinti, o ir fiziškai būti scenoje, ant vienos kojos avint moterišką aukštakulnį, ant kitos - vyrišką batą. Vis dėlto galimybė stipriau „sužaisti“ šia interpretacija iki galo nepanaudota, apsiribojama vien išoriškai kuriama reikšmių schema.
Spektaklis kartais dvelkteli ironija, suteikiančia tragedijai komizmo atspalvį. Ypač pralinksmina publiką dvariškiai gėjai Rozenkrancas (Edgaras Žemaitis) ir Gildensternas (Andrius Gaučas), puikiai, šiek tiek teatralizuotai perteikiantys šiuolaikinių stilingų, moteriškų „vyrukų“ tipažus. Įdomiai ir „natūraliai“ šiam kontekste atrodo pripučiamos sekso lėlės formą įgavusi Fortūna (Jovita Kornelija Jašinskaitė).
Bareikio „Hamleto“ kelionė trūkčioja, nes režisierius ima ir pats pakliūva į savo spendžiamus teatrališkumo spąstus, vis dėlto neišvengia jų ir žiūrovai. Po spektaklio dar ilgai jaučiamas amžinojo žmogaus šmėklos alsavimas į nugarą: „Žmogus - tai upė užteršta. Ir jūra reikia būti, kad vandenis tos upės nešvarios priimt galėtum, neprarasdamas tyrumo.“4
_______________
1 Joseph Campbell. Herojus su tūkstančiu veidų. 2015. Vilnius: Tyto alba, p. 28-29.
2 Ten pat, p. 63.
3 Ten pat, p. 62.
4 Friedrich Nietzsche. Štai taip Zaratustra kalbėjo. Rinktiniai raštai, p. 25.
