Oskaro Koršunovo studentus aktorius jau praėjusiais metais buvo galima pamatyti profesionalioje scenoje. Jie kartu su profesionaliais, patirties nestokojančiais aktoriais Lietuvos nacionaliniame dramos teatre vaidina dviejuose šio režisieriaus spektakliuose: „Jelizavetoje Bam“ pagal Daniilą Charmsą ir Mariuso von Mayenburgo „Kankinyje“. Nors tai ir labai didelis pasiekimas dar ir dabar teatro akademijos nebaigusiems studentams, sudominti jie spėjo nebent savo sėkme, t. y. tuo, kaip lengvai iškilų vardą turinčio globėjo dėka atsiveria stebuklingosios Nacionalinio scenos durys.
Toks greitas jaunųjų įsiliejimas jau nebėra naujas: panašiai anksti pasirodė ir Eimunto Nekrošiaus, Jono Vaitkaus ar Gintaro Varno studentai. Tiek žiūrovai, tiek turbūt ir jaunieji kūrėjai jau pratę prie viešo mokymosi proceso. Visgi to priežastys, privalumai ir pasekmės taip ir lieka neaiškioje migloje. Kuo toliau, tuo dažniau ima atrodyti, kad tai visai ne pedagoginis metodas ir ne ankstyvas tapimas profesionalais, o tik vis populiarėjantis užimtų LMTA dėstytojų bandymas vienu metu nušauti kelis zuikius. Taigi į teatrą pastaruoju metu patartina eiti labai atsargiai - scenos, aktoriai, režisieriai, dramaturgai - visa yra labai susimaišę ir persipynę. Vien teatrų pavadinimai ar iškilios pavardės nebepajėgūs suteikti kokybės ar originalumo garanto. Viena iš tokių „staigmenų“ pasirodė ir Oskaro Koršunovo „Apvalytieji“ pagal britų dramaturgės Sarah Kane pjesę, kurią prieš trylika metų režisierius jau buvo pastatęs Švedijos karališkajame teatre.
Į OKT studiją žiūrėti naujausio Koršunovo spektaklio susirinkusi publika susodinama tuo pačiu principu kaip ir per čia pastatytą „Žuvėdrą“ - salė tampa gili (aišku, kiek tai įmanoma tokioje nedidelėje erdvėje) ir siaura. Tik šį kartą čia gerokai ankščiau: taip jau nutinka nedidelėse erdvėse susispietusiems žmonėms bandant ignoruoti vienas kitą. O žiūrovų, esančių taip arti veiksmo, čia tarytum nėra ir nereikia - taip nuo pat pradžių prasideda apvalytųjų melas ar bent jau nepadoriai per siūles plyštanti tiesa.
Pagrindinė spektaklio kankinė, kaip ir „Jelizavetoje Bam“, - Greta Petrovskytė. Šį kartą ji atlieka mylimo brolio narkomano netekusios ir iš proto einančios Greis vaidmenį. Čia ji ir vėl tarytum miniai pamėtėtas nervų kamuolys: lyg pikta, lyg nuo visų pavargusi, lyg specialiai atsaini. Todėl labai sunku jos veide įskaityti tarsi ir patį svarbiausią, meilės, jausmą.
O dauguma jos kolegų trainiojasi pakampėmis, rašinėja ant sienų arba jas trina, užuodę bėdą subėga pažiūrėti, o gal išsidalinti paskirų kokio nors nelaimingojo kūno dalių, jie - suvystytos, sutvarstytos, suodžiais išsiterliojusios žiurkės ar pusiau žmonės (kostiumų dailininkė - Lauryna Liepaitė) - grėsmingasis šio reginio fonas, choreografiniais Vestos Grabštaitės judesiais pasikausčiusi „Apvalytųjų“ aura. Iš jų galbūt ir susideda įdomios, atmosferą įkaitinančios kompozicijos, tik tiek, kad, veiksmui esant taip arti, žvilgsniui tenka apsiriboti ne itin paveikiomis pavienėmis detalėmis.
Vienintelis daugiau patirties turintis aktorius - Darius Meškauskas - renkasi gana neutralią poziciją. Nors jo įkūnytas personažas Tinkeris - vienas pagrindinių, aktorius čia lyg koks asistentas, ne tiek vaidinantis, kiek padedantis skleistis jaunųjų emocijoms - gana menko diapazono, nors (o gal kaip tik dėl to) nuolat siekiančioms aukščiausią tašką.
Iš tiesų skleistis čia nelabai yra kur. Rodos, kad žiūrovams lyg koks delikatesas patiekiama jaunųjų aktorių kančia egzistuoja tik dėl to, kad iš būtinybės kažką nuveikti iš anksto buvo nuspręsta kentėti scenoje. Statant išties depresyvią Sarah Kane pjesę reikėtų būti vedamam stiprios būtinybės išsikalbėti. Vien dramaturgės apsėdimo neužtenka: norint jį išversti į scenos kalbą, reikia atskleisti ir dalį savojo. Šalia kompozitoriaus (Antanas Jasenka), kostiumų dailininkės, judesio konsultantės ir aktorių darbo labai trūko rimtesnių režisieriaus sprendimų. Matyt, ir jis pasirinko Meškausko poziciją - neužgožti, nesimaišyti, o tik šiek tiek, kad ir savo pavarde programėlėje, pagelbėti.
Koršunovą čia lengviau atpažinti kaip scenografą: pačiame centre - metalinės lovos pagrindas, jis ir atstoja viską, ko tik veikėjams prireikia: lovą, sieną, tvorą ir t.t. Principas labai primena nuotaikingąjį „Vasarvidžio nakties sapną“, tik šįkart tos šviesios nuotaikos nė su žiburiu nerasi, nors sapniškumas išlieka. O šonuose - aprašinėtos ir vis perrašinėjamos sienos, atstojančios mokyklos lentą. Taigi, vieniems kenčiant meilės, fizinių kankinimų, abstinencijos ar perdozavimo kančias, kiti, kad ir žiurkės, - mokosi.
Tačiau apskaičiuoti čia lengviau nei įžiūrėti ar pajausti. Štai galima konstatuoti, kad čia nebijoma nusirengti ar išsipurvinti, nebijoma demonstruoti svetimą, pasiskolintą siaubą, nebijoma pasirodyti vulgariems. Ir galima įtarti, kad būna akimirkų, kai jaunieji aktoriai tikrai atsiduria ties emocine riba, kad jie iš tiesų kenčia. Tik visa tai daroma labai jau nepraktiškai, neapgalvotai, netaupiai. Lyg ir pasiryžus pasiaukoti meno vardan, bet ne visiems kartu, o kiekvienam individualiai. Priartėjus prie žiūrovų, bet taip ir neatradus bendro, visa apvalančio tikslo.
