Gintaras Varnas nėra vienintelis iš lietuvių režisierių, atvirai deklaruojančių, kad nemėgsta šiuolaikinės dramaturgijos ir apskritai šios dienos. Tačiau turbūt vienintelis iš tų „nemėgstančiųjų“, tiek daug jos statantis. Tiesa, jis pats išskiria tik tris šiuolaikinius autorius - Dea Loher, Jeaną-Lucą Lagarce'ą ir Tankredą Dorstą. Prie jų, manyčiau, dar tiktų prirašyti Mariną Carr ir Thimothée del Fombelle'į. Kažkaip liko atmintyje viena Gintaro Varno frazė, pasakyta apie Carr „Portiją Koglen“: „Man ši pjesė būtų visiškai neįdomi, jei ne miręs Portijos brolis dvynys.“ Tai nebloga užuomina, ko režisierius ieško pjesėse, - lorkiškos poezijos, paslapties grožio, šalto mirties dvelktelėjimo, anapusybės horizonto.
Šių dalykų, panašu, jis ieško ir naujausioje pasirinktoje statyti pjesėje - Loher „Pabaigos ugnis“. O atranda tik pačioje pabaigoje, epiloge, - lyriniame ir kartu makabriškai komiškame mirusiųjų ir gyvųjų susitikime po „pabaigos ugnies“. Šiame epiloge visi spektaklyje vaidinantys aktoriai, „pakibę“ virš scenos ir užlieti mirguliuojančios žalsvai melsvos šviesos, regis, pagaliau randa tinkamą intonaciją ir iš tikrųjų pakyla virš socialinės problematikos. O visą spektaklį, sakyčiau, grumiasi su ja ir, deja, pralaimi.
Gintaro Varno viešai dramaturgei ir šiam jos kūriniui išsakyti komplimentai man atrodo šiek tiek dirbtinokai. Sprendžiant iš spektaklio, tikrai nepasakytum, kad „Pabaigos ugnis“ būtų režisierių rimtai „užkabinusi“. Kalbant apie patį tekstą - taip, jis sukaltas gerai, visose personažų linijose vis kitaip atsikartoja teminiai motyvai, užsimota panagrinėti šiuolaikinio žmogaus desperacijos priežastis. Tiesa, tekstas neskamba labai naujai, ir tai nekeista, turint omenyje, kad pjesė parašyta 2008 metais. Jautriau pjesei prabilti neleidžia ir spektaklis: Varnas tiesiog uoliai dirba režisieriaus-statytojo darbą, ieško sprendimų dramaturgės išrašytoms scenoms, o ar jam įdomūs personažų rūpesčiai ir išgyvenimai, sunku suprasti.
Režisierius kaip visada dėmesingas detalėms, šiuo požiūriu scenoje neišvysime nieko atmestino: aiškiai pagalvota apie tai, kaip aktoriai atrodys kiekvienoje mizanscenoje (kostiumų dailininkas - Juozas Statkevičius, ir tuo daug kas pasakyta), o apie tai, kad jie gertų netikrą šampaną ar valgytų iš tuščių lėkščių - net neįsivaizduojama. Negalima nepastebėti ir akustinės precizikos (kompozitorius Antanas Kučinskas). Ir t.t. ir pan. - scenos kultūra esteto Gintaro Varno spektakliuose yra pavyzdinė (todėl šiek tiek keista, kad kartelė taip aukštai nekeliama aktorių kalbai). Ir vis dėlto neapleidžia įspūdis, kad spektaklis gana formaliai seka paskui tekstą. Nors Loher „Pabaigos ugnis“ tikrai nėra pats radikaliausias šiuolaikinės dramos kalbos pavyzdys, joje yra klasikinės dramos konvencijas griaunančių savitumų (pavyzdžiui, „srautinis“ personažų kalbėjimas, neišskaidant teksto atskiriems veikėjams, draminės ir epinės perspektyvų derinimas ir pan.). Į juos režisierius žvelgia kaip į savotišką rebusą, kurį žūtbūt reikia racionaliai išspręsti, t.y. išversti į konvencinio teatro kalbą. Todėl nei režisierius, nei aktoriai neišeina iš jiems saugios teritorijos arba, kaip dabar madinga sakyti, komforto zonos.
Aktorių Elzės Gudavičiūtės, Ainio Storpirščio, Kristinos Andrejauskaitės, Sergejaus Ivanovo, Aldonos Bendoriūtės, Emilijos Latėnaitės, Dovydo Stončiaus ir Simono Storpirščio darbai Varno „Pabaigos ugnyje“ korektiški, nuosaikūs, mandagūs. Niekas čia kraujuojančių žaizdų - ir tiesiogine, ir perkeltine prasme - nedemonstruoja. Kraujas ir parazitai tik projekcijomis užlieja daugiabučio fasadą (scenografas Gintaras Makarevičius, videoprojekcijų autorius Rimas Sakalauskas). Niekas neišsirengia, niekas nesidrasko, tik, jei reikia, parodo, kad verkia. Nes kiekgi galima žiūrėti scenoje į tas vulgarias šlykštybes... Aišku, ironizuoju ir tikrai nemanau, kad tik kraštutinės būsenos ir apnuogintos emocijos yra raktas į šiuolaikinę pjesę. Tačiau „Pabaigos ugnyje“ aktoriai tik perteikia tekstą, kartais „pacharakterizuoja“ arba pašaržuoja savo personažus-tipus. Žinoma, kiekvieno aktoriaus darbe yra vietų, kurios suskamba jautriau, nuoširdžiau, asmeniškiau. Bet iš esmės neatrodo, kad ką nors iš spektaklio kūrėjų labai jaudintų personažų likimai, sumenkinti iki krūtų implantų dramos arba bandymų pažaisti terorizmą. Būtent likimo dėmens, kuris šiaip ar taip pjesėje yra, spektaklyje turbūt labiausiai stinga.
Ketvirtasis Gintaro Varno susitikimas su Loher dramaturgija liudija, kad ji vargu ar begali pasiūlyti ką nors nauja šio režisieriaus kūrybai. Kaune sukurti „Nekalti“ ir „Ruzvelto aikštė“ buvo turtingesni idėjų, turiningesnių vaidmenų. „Pabaigos ugnis“ kelia pasikartojimo, išsikvėpimo įspūdį. Tai tiesiog dar viena istorija - apie kažkokią, bet ne mūsų visuomenę, apie kažkokius žmones, bet ne mus.
