Formali galimybė įtikti

Anglų dramaturgo Willyʼo Russello (g. 1943 m.) pjesė „Širlė Valentain“ pasakoja vienos vidutinio amžiaus moters grįžimo į save istoriją. Gal todėl, kad tai vyro darbas apie moters psichologiją, o gal tiesiog tam, kad jau tikrai tikrai visi viską suprastų, jos kelias į atgimimą banaliai ir paviršutiniškai paprastas. Pirmoje dalyje Širlė vargsta savo namų virtuvėje, ji - nuo nenutrūkstamos buities pavargusi, vyro dėmesio nebesulaukianti, savimi nepasitikinti moteris. Antroje - Širlė atostogauja Graikijoje, kur atgauna pasitikėjimą savimi, vėl rūpinasi savo išvaizda, atranda klitorį ir galiausiai tampa laiminga. Tai iš tiesų gana tinkama medžiaga kokiam nors komerciniam, kad ir „Domino“ teatrui, juolab kad dabar kalbėti apie moterų pasitikėjimą, nepasitikėjimą savimi labai madinga. Ir jeigu spektaklis būtų pastatytas kur nors ten, viskas stotųsi į savo vietas, o man netektų nei jo žiūrėti, nei apie tai kalbėti.

Iš karto krenta į akis, kad jau vien naujasis kūrinio pavadinimas „Moterims ir jų vyrams“ byloja, jog pagal šią pjesę aktorės Ligitos Kondrotaitės pastatytas ir suvaidintas spektaklis Juozo Miltinio dramos teatre pabrėžia kaip tik šį, komercinį pasirinktos pjesės pobūdį. Iš tiesų, svarbiausia čia visai ne „kas“, „kaip“ ar „apie ką“, o būtent „kam“, po ko neišvengiamai seka „įtikti“. Taigi moterys ir vyrai čia be paliovos juokinami: atpažįstamomis situacijomis, išsakomomis emocijomis, pašiepiamais charakteriais, o jeigu tiksliau - tekstu. Iš tiesų, pavadinti šį jausmingą pjesės skaitymą spektakliu ir nepabijoti pasikviesti kritikų buvo ganėtinai drąsu tiek kūrėjai, tiek ypač naujajam teatro vadovui Linui Zaikauskui.

Monospektakliai vyresnio amžiaus aktorėms greičiausiai būna toks pat išganymas kaip kad Širlei Graikija. Jie suteikia joms galimybę vėl pasinerti į teatro pasaulį, kurį laiką pabūti jo centru ir atgaivinti primirštas savo galimybes, atgauti pasitikėjimą savimi. Jokiais būdais negalima joms to uždrausti! Tačiau jei jau suteikiama galimybė atlikėjai eiti vienai į sceną, ji turėtų būti suteikta ne vien tik formaliai, taigi nemanant, kad aktorė viską gali pasidaryti pati (net jei pačiai atrodytų kitaip). Juk yra ar, tiksliau, turėtų būti skirtumas tarp vaidinimų draugams svečiuose, kūrybinių vakarų jaukioje aplinkoje ir vaidinimo profesionalioje scenoje...

Liūdniausia ne tai, kad pats spektaklis be profesionalios pagalbos iš šalies, apsiribojant draugų patarimais, lieka neišbaigtas, kad jam trūksta veiksmo ir dekoracijų, bet kad neįvyksta ir tas, rodos, pats svarbiausias dalykas - vaidmuo taip ir lieka nesukurtas. Šiame spektaklyje Ligita Kondrotaitė, nevengdama pašmaikštauti, nuo pat pradžių atrodo savimi pasitikinti moteris, nors ir viskuo nepatenkinta. Akivaizdu, kad ji viską paėmusi į savo rankas, kad ji, nors dažnai ir kalbėdama esamuoju laiku, jau seniausiai žino būsimo veiksmo eigą. Pasakodama istoriją aktorė akcentus dėlioja ne pagal savo veikėjos vidinius pokyčius, o pagal dėstomų nutikimų anekdotiškumą. Taip atsiranda daug nedidelių kulminacijų, bet, rodos, nė vienos tikros. Todėl lieka tik žiūrovams atpažįstamos situacijos, bet ne žmogus jose. Ir tai nenuostabu, nes aktorė remiasi ne į savo darbą išmanantį režisierių, o į besijuokiančius, pramogaujančius, atlaidžius žiūrovus. Galbūt dėl to, kitaip nei pjesėje ir net pačiame jos pavadinime, spektaklyje veikėja taip ir lieka bevardė: čia ji nei Širlė Valentain, nei, pavyzdžiui, Ligita Kondrotaitė, o tiesiog Moteris.

Teisybės dėlei reiktų paminėti ir tai, kad aktorė nebuvo palikta visai viena. Už scenografiją ir kostiumus atsakinga Margarita Misiukova. Visgi tai irgi ganėtinai formalu - tik kelios iliustratyvios detalės: kėdės, staliukas ir stacionari galinė projekcija (pirmoje dalyje - virtuvės, antroje - sustingusios jūros vaizdas), na, dar tamsūs drabužiai pirmam ir balta suknelė antram veiksmui. Sakyčiau, kaip naujam repertuariniam spektakliui, labai pigiai išsisukta, o be to, ir jokio vargo nebus gastrolėse.

Vadovui dar visai neseniai pasikeitus sunku pranašauti, kas laukia Juozo Miltinio dramos teatro kad ir netolimoje ateityje. Nežinia, ar labai užsidegusio Lino Zaikausko dėstomi ateities planai nebus tokie pat formalūs kaip ir ši iki dviejų dalių išpūsta (taip jau parašyta ir pjesė) premjera. Kiek dėmesio bus skiriama kiekybei (apie šią teko išgirsti tikrai nemažai) ir kiek - kokybei. Kol kas tematyti, kad gąsdinantis teatro ir jo lankytojų polinkis į komercinius, paviršutiniškus spektaklius liko, kaip ir pasitikėjimas savimi ir savo nematoma jėga, - nepaaiškinamai stiprus.

7md.lt