Vidas Bareikis Kauno nacionaliniame dramos teatre, švenčiančiame 95-metį, pasirodė netikėtai. Ne tik todėl, kad jis daugiausiai dirba Vilniuje, bet ir dėl to, kad pradėjęs su partizanišku „No Theatre“ vis labiau kaip režisierius įsitvirtina valstybiniuose teatruose. Dažniausiai, deja, nesėkmingai statydamas XX a. tekstus.
Netikėta buvo ir tai, kad KNDT statyti jis pasirinko „Hamletą“. Pirmiausia, priešingai nei, pavyzdžiui, Artūras Areima, jis neturi darbo su Shakespeareʼo tekstais patirties. O antra, pastaraisiais spektakliais pademonstravo, jog negeba kokybiškai atitrūkti nuo savo teatrinės mokyklos, o kaip tik ši pjesė gali prislėgti dar didesniu Lietuvos teatro autoritetų svoriu. Šį kartą režisierius pasirinko naują taktiką, kaip su tuo dorotis.
Tik įėjus į KNDT didžiąją salę aišku, kad V. Bareikis neapsimeta nematęs ir negirdėjęs apie kitus „Hamleto“ pastatymus. Eimunto Nekrošiaus, o ypač Oskaro Koršunovo spektaklių citatos Paulės Bocullaitės scenografijoje kartu su aktoriais sukasi scenoje, laukdamos, kol prasidės veiksmas. Ir tai - tik nuorodų lavinos pradžia. Tiesą sakant, panašu, kad V. Bareikio „Hamletas“ sudarytas beveik tik iš jų. O cituojami ne tik ankstesnieji šios tragedijos pastatymai, bet ir kiti spektakliai (pavyzdžiui, „Ričardas III“ Klaudijaus/Gertrūdos personažu, Kauno scenoje rodytas „Nusikaltimas ir bausmė“ virš scenos pakimbančiais skersiniais, „P.S. bylos O.K.“ Mykolaičio ir Šapranausko duetas duobkasių scenoje ar Saulių Prūsaitį „Išvaryme“ primenantis būgnininkas Gediminas Milieška, gyvai papildantis Mariaus Stavario muziką) bei populiarioji kultūra (serialai, muzikos klipai, mados fotografijos, - ypač Aistės Radzevičiūtės kostiumais).
Tokioje citatų ir nuorodų gausybėje aktoriams telieka tiksliai atlikti savo funkcijas. Retam kuriam šiame „Hamlete“ teko sukurti pilnakraujį personažą. Tokiais čia, regis, galima pavadinti tik Vainiaus Sodeikos Hamletą ir Eglės Grigaliūnaitės Ofeliją. Jiedu - patys jautriausi, iš tikrųjų tragedijos ištikti veikėjai. Visi kiti - žaidžia teatrą ir dalyvauja kekšės Fortūnos (Jovita Kornelija Jašinskaitė) vakarėlyje. Ir daro tai azartiškai, o kai kurie - itin įtikinamai. Maloniausia matyti Liubomoro Laucevičiaus Polonijų, smulkius Tomo Erbrėderio personažus, ganėtinai subtilų Dainių Svoboną bei Edgaro Žemaičio ir Andriaus Gaučo saldžiąją Rozenkranco ir Gildensterno porelę.
Keblumų čia daugiausiai kilo jauniesiems KNDT trupės nariams, kai kuriuose epizoduose nors ir žavingiems, bet itin greitai ir neartikuliuotai beriantiems tekstą (su šia bėda bene geriausiai pastaruoju metu tvarkosi Vaidas Maršalka, vaidinantis Horacijų). Nepadėjo ir lietaus uždanga, naudota skirtingoms scenoms, į kurią atsisukusius net ir kur kas labiau patyrusius aktorius girdėti buvo sunku.
Avansceną ir nuo jos į žiūrovų salę nutiestą podiumą su apvalia vaidybos aikšteleskyrė savotiškas kanalas, tad vandens buvo pritaškyta visur, ir teko ne kartą krūptelėti V. Sodeikai ant jo slystelėjus. Ar įsitempus stebėti, kaip šlapiu podiumu, nors ir prilaikoma už rankos Klaudijaus/Gertrūdos (Dainius Svobonas), aukštakulniais krypuoja Fortūna. Pastaroji, beje, mažai matydama ir kiek drebančiomis kojomis vis kabarodamasi nuo ir ant perregimo podiumo, buvo svarbi spektaklio veiksmo lėmėja. Pirmame veiksme ji lydėjo vieno aktoriaus įkūnytą karališkąją porą, o antrame vis labiau tolo nuo visų veikėjų. Veiksmo tirštumas, personažų ir aktorių tarpusavio santykio intensyvumas vis menko, kol pabaigoje teliko išsirikiavusi aktorių eilė, skaitanti pjesės finalą, kuriame miršta visi dar likę gyvieji. Fortūna juos stebėjo iš šono. Galbūt planuodama atsiduoti artėjančiam jaunajam Fortinbrasui.
Problemiški pasirodė ir kiti sprendimai. Pavyzdžiui, scenoje pastatyti grimo staliukai ne tik neleido pamiršti O. Koršunovo „Hamleto“. Nors ir visiškai apnuoginus sceną, nepaliekant kaboti jokio audinio, buvo erdvių, kuriose aktoriai galėjo likti nematomi. Tačiau per pertrauką grimo staliuko veidrodis išdavė ir tai, kas ten vyko. Jame matėsi besiruošiantis eiti į sceną Hamletas ir režisierius. Tarsi repetuojantis savąjį grįžimo į sceną sprendimą klausiant „Būti ar nebūti?“ ir atsakant į jam labiausiai rūpintį klausimą - „Kaip būti?“
Deja, šis monologas, kurį sakydamas V. Sodeika atlieka daugybę nereikalingų veiksmų, atsakymų nepateikė. O kalbant apie šio spektaklio Hamletą apkritai, pasirinktas aktorius turi režisieriui reikiamų savybių, scenoje yra itin jautrus. Tačiau jo Hamletas - ne nuoseklus veikėjas, o beveik šizofreniškas pamišėlis. Kai kuriose scenose jis virsta režisieriaus alter ego, mąsliai stebinčiu veiksmą, o vėliau perdėtai jausmingai šūkauja ir kapoja rankomis orą (kad ir iškart po to, kai Tomo Erbrėderio Aktoriui paaiškina, jog taip elgtis scenoje - nevalia). Šitaip, deja, sukeldamas ne komišką ir ne tokį jau dramatišką įspūdį.
Tad atsakymą į klausimą „Kaip būti?“ slepia ne V. Sodeikos Hamletas. Ir, mano manymu, ne kuris nors kitas personažas. Atsakymas - žiūrovams pasiūlyta nuorodų lavina. Tik matydamas kitus (kurie yra tavo draugai, mokytojai, priešai, istorija), juos pripažindamas, su jais gyvendamas gali būti ir pats. Juos pažinęs, perleidęs per save ir tada pažvelgęs į veidrodį (ar atliekų duobės dugną) gali tobulėti.
