O režisierius Jonas Vaitkus daro savaip. Nekalba apie Rusiją, terorizmą, karą ir pan. einamuosius šiandienos reikalus... Jis principingai atsitraukia - į Nizami Gandževi poeziją, į senovės Persiją, į V amžiaus pirmos pusės persų šacho Bachramo „haremą“, kuriame septynios Šecherezados seka geidulingas-išmintingas-pamokančias savo pasakas.
Išties: Rusų dramos teatro scenoje pasirodžiusios „Septynios gražuolės“ panardina į visiškai kitą pasaulį - dingusį egzotiško Rytų grožio: gilios, lakios minties, sultingo, poetiško žodžio, subtilių, švelnių, minkštų garsų, grakščios rankų plastikos, lėto, savaip iškilmingo judesio, specifinės, tarp erotinio juslingumo ir meditatyvios askezės balansuojančios atmosferos, etc.- pasaulį.
Taip ir knieti pridurti: prieš įžengiant į šį pasaulį, reikia nusivalyti kojas.
Ir visgi: Jono Vaitkaus „Septynios gražuolės“ nėra vien tik pabėgimas. Kad ir kaip nutolusios, jos, sakyčiau, tam tikra prasme pratęsia kalbas apie tai, ką režisierius Árpádas Schillingas įvardija kaip „didį blogį“. Tik - į klausimą apie „didį blogį“, kurį finale aiškiai suformuluoja Bachramas (Valentinas Krulikovskis) - „Kas viską taip sugriovė,/ Kur priežastis didžiulės sumaišties?“ - „Septynios gražuolės“ turi atsakymą. Jis paprastas. Jį dar pačioje pradžioje išsako archangelas Džabrailas (Gediminas Sederevičius): „Tik tiesos pažinimas atves į gyvenimą“.
„Septynios gražuolės“ yra savotiškas kvietimas tikėjimui „didžio blogio“ sunaikinimu ir „didžio gėrio“ - didžios tiesos, didžio dvasingumo, didžios sąžinės, didžios išminties - atgaivinimu.
Šio kvietimo centre yra pats Nizami (Valentinas Novopolskis). Rimtas, susikaupęs, magnetizuojantis pasakotojas (režisieriaus alter ego), visada esantis, ramus, bešališkas stebėtojas (idealus žiūrovas), dervišas / dervišų vyresnysis, atliekantis savotišką užkerėjimo-atpirkimo-ap(si)valymo ritualą - kad Dievas „dabar laimingą pabaigą padovanotų“. Kaip puikiai Valentinas Novopolskis finale atlieka ekstatiškąjį dervišų šokį-sufijų sukinį!- vienas pasigėrėjimas. Bet iš esmės Novopolskio Nizami - nepermatomas, neįžvelgiamas, tarytum jau seniai atsitraukęs nuo tų septynių šio pasaulio kupolų, nuo kurių atsitraukti mokosi jo herojus (įpėdinis).
Bachramas mokosi keliaudamas - per septynis „neregėtai nuostabius savo rūmus“, per septynias gražuoles savo princeses, per septynias naktines tų princesių pasakas, į kurias jis empatiškai įsijaučia: tampa jų herojumi. Simbolinėje kelionėje po šio pasaulio „aistrų rojų“ Bachramą lydi archangelas Džabrailas, nuolat primenantis Dievą, ir juodasis demonas - Svečias, Malicha, Šeras, Viziris (Vladimiras Dorondovas), primenantis nuolatinį nuodėmės artumą. Šioje kelionėje Bachramas suauga - pabunda iš „vyną pamilusiojo nerūpestingo miego“: išsivalo, įgyja išminties, nužudo juodąjį savo vizirį ir „atsuka klausą prie amžinų dalykų“.
Šia prasme įprastą valdovo „makbetizacijos“ - valdovo kompromitacijos ir pražūties - istoriją, kurią Eimunto Nekrošiaus „Borisas Godunovas“ darsyk priminė visai neseniai, Jono Vaitkaus „Septynios gražuolės“ tarytum apverčia aukštyn kojom: pasakoja valdovo apsivalymo - jo „jogos“ - istoriją.
Žinoma, galima manyti: et, dar viena pasaka... Tačiau galima - ir kitaip: visai originalus etinis imperatyvas.
***
Kita vertus, „Septynios gražuolės“ nėra nei apie pasakas, nei apie imperatyvus. Visų pirma, sakyčiau, jos yra apie teatrą.
Tiksliau sakant, „Septynios gražuolės“ yra nepaprastai įdomus žanrinis teatro eksperimentas (nors pati „eksperimento“ kategorija šiam spektakliui tikriausiai ne visai tinka). O būtent: jos tarytum atsisako paklusti vientiso, išbaigto, vienbalsio žanro logikai ir nuolat keičia žanrinius veidus, perženginėja žanro ribas; arba - savo žanrą apsibrėžia kaip inter-žanrą. Kalbant konkrečiau, Bachramo kelionė po skirtingų spalvų / skirtingų šalių / skirtingų tiesų rūmus yra ir Jono Vaitkaus kelionė po skirtingas teatro žanrų / rūšių - muzikinio, šokio, kaukių-lėlių-šešėlių, šviesų-spalvų, chorinio, literatūrinio-pasakojamojo, komiškų mini-intermedijų, teatro teatre, etc.- teritorijas.
Šios Jono Vaitkaus kelionės (kurioje - reikia būtinai pabrėžti - jam patikimai talkininkauja kompozitorius Algirdas Martinaitis, choreografai Tahiras Einullajevas bei Leokadija Dabužinskaitė, dailininkė Daiva Samajauskaitė ir, žinoma, Rusų dramos teatro aktorių trupė - visų pirma, kaip grupė / choras) rezultatas yra įtraukianti ir įtikinanti muzi-choreo-vizu-drami-epo-poema.
Tikriausiai galima sakyti ir taip: „Septynios gražuolės“ yra savotiškas mėginimas susigrąžinti prarastą teatro kaip visumos, teatro kaip organiško interdiscipliniškumo vietos pojūtį - savotiškas neo-gesamtkunstwerk.
