.jpg)
Lietuvos rusų dramos teatras sezoną pradėjo dviem debiutais: Lietuvoje debiutuojančio latvių režisieriaus Georgijaus Surkovo pastatyta nauja Ivano Vyrypajevo pjese „DreamWorks“ ir pradedančios režisierės Kornelijos Krasilnikovaitės darbu pagal Antoną Čechovą „Meška“. Net neabejoju, kad abu spektaklius atras žiūrovai, galintys džiaugtis ne tik tekstais, bet ir vaidyba, vaizdais. Vis dėlto kaip tik tai man ir pasirodė mažiausiai įdomu abiejuose darbuose.
Kalbant apie tekstus, į akis krinta abiejuose dominuojanti prarastos ir atrastos meilės tema. Čechovo tekste ugninga, nors ir pasiryžusi iki gyvenimo pabaigos gedėti moteris (Juliana Volodko) sužavi moterimis ir meile nusivylusį savo velionio vyro skolintoją (Telmanas Ragimovas). Vyrypajevo dramoje pasakojama istorija komplikuotesnė. Čia Deividas (Valentinas Krulikovskis) myli savo mirusią žmoną Merilę (Jevgenija Rusakova), jis ir jo draugai kalbasi apie budizmą, o sykiu pagal Merilės prieš mirtį sugalvotą planą Deividas iš tikrųjų mokomas. Vyrypajevo tekste taip pat yra vietos svarstymams apie gyvenimą, draugystę, vyriškumą, svajonių išsipildymą ir visi jie pateikiami muilo operos stiliumi, kur vieną netikėtą siužeto vingį keičia kitas, melas ir neištikimybė baigiasi mirtimi, o pabaigoje pagrindinis veikėjas išmoksta svarbią gyvenimo pamoką ir pagaliau pradeda iš tikrųjų mylėti.
Abu tekstai, bent jau kaip jie pateikiami scenoje, kvepia ironija. „DreamWorks“ pastatytas beveik kaip žiūrovų akyse vykstantis filmavimas, kurio metu per daug arba per mažai įsijausdami aktoriai sugeba bent iš dalies ironizuoti irgi verkiančių turtuolių gyvenimą. „Meškoje“ ironija nukreipiama į teatrališkumą: juokiamasi iš teatru tapusio gedulo, gal net iš paties gyvenimo teatro. Tiesa, abiejuose darbuose, ir „DreamWorks“, o ypač „Meškoje“, ironiškos dažnai atrodė scenos, kuriose akivaizdžiai trūko profesionalumo.
Kodėl pasirinkti būtent šie tekstai? Kokias istorijas jie pasakoja? Galbūt Lietuvos rusų dramos teatras pradėdamas naują sezoną nori mums pasakyti: „All you need is love“? Bet jei jau prakalbome apie meilę, tai būtinai reikia kalbėti ir apie meilę spektakliuose vaidinantiems aktoriams. O tiksliau, apie akivaizdų jos trūkumą. „Meškoje“, gavę progą pervaidinti, šaržuoti, aktoriai tai darė labai nuoširdžiai, nors ir nebūtinai laikydamiesi personažo logikos. Taip, pavyzdžiui, nutiko Ragimovui, kalbančiam apie tai, kaip nekenčia moterų: pagal režisierės sumanymą kalbindamas žiūrovus jis kreipiasi į moterį, jai guodžiasi. Turint omeny ir šį personažą, ir tai, kad pagrindinės teatro lankytojos vis dar yra moterys, buvo galima sugalvoti ir kitokį sprendimą, kad aktorius neatrodytų toks sutrikęs. Tačiau, nors vaidyba „Meškoje“ ir neatrodė itin skoninga, ji nestokojo vientisumo. Būtent to pritrūko „DreamWorks“. Čia aktoriai balansavo tarp psichologinės vaidybos, įsistebeilijimo į vieną tašką (labai primenančio dabar Latvijoje populiaraus Konstantino Bogomolovo spektaklius) ir perspaudimo. Ir nors Krulikovskio linija atrodė įtikinama, pats spektaklis tokiu šokinėjimu trikdė. O prie to prisidėjo dar ir kitas sprendimas: kai kuriuos tekstus aktoriai sakė į avanscenoje stovintį mikrofoną (tarsi šioje muilo operoje dabar jie būtų filmuojami stambiu planu), bet tai nepadėjo kitiems scenoje esantiems aktoriams. Į tai galima žiūrėti kaip į eklektišką, kičinį personažų gyvenimą papildantį elementą, tačiau tokia kintanti vaidyba trukdė suprasti spektaklio siūlomas taisykles.
(Scenografijos, be vienos kėdės, tuščio paveikslo rėmo, kardo ir dūmų mašinos „Meškoje“ nebuvo). Viačeslavo Mickevičiaus kurti kostiumai priminė žaidimą gotų mada. Tačiau ne pačią madą: per trumpi, per maži, per plačiais pečiais, nuplyšę. Ir pati gotiška-vampyriška estetika rodėsi kaip tiesiog eilinis paaugliškas žaidimas įvaizdžiu. O „DreamWorks“ scenografija ir kostiumai buvo manipuliacija stereotipais. Marikos Džūlės kostiumai tiksliai iliustravo kiekvieną personažą (redaktorius ir leidėjas vilkėjo kiek senamadiškais, tvarkingais drabužiais, mirusioji - balta įkapių suknele, verslininko meilužė - trumpu ryškiai rožiniu kombinezonu, o budizmui prijaučiantis turtingas rėmėjas - kelnes pažemintu klynu). Dailininkei Dacei Slokai scenoje pastačius sieną su daugybe nišų, kartais naudojamų kaip langai, kartais - kaip paveikslų rėmai, ir trejomis durimis, matome namų jaukumą nurodančias šeimynines nuotraukas pagrindiniam veikėjui kalbantis su mirusia žmona, daugybę mandalų ir Budos atvaizdą apsilankius svečiuose pas draugus, atsidūrus pas Aleksandros Metalnikovos vaidinamą Elizabetę, kuri verčiasi siuvimu, scenoje pastatoma siuvimo mašina, o pro langus ir praviras duris galima matyti daug manekenų. Tad įkvepiančių ar įžūlių vaizdų abiejuose spektakliuose nebuvo. Tik, kaip sakė viena žiūrovė apie besisukančias mandalas, - gražu.
Nors teatras sezoną ir pradėjo spektakliais apie meilę, akivaizdu, kad vien jos neužtenka. Jei ir toliau taip bus, toli nuo pramoginio teatro nenueisime. Pastarasis, žinoma, nėra savaime blogai, tačiau baisu net pagalvoti, kad tik tokios jaunų Lietuvos ir Latvijos režisierių ambicijos.
