Šių metų „Sirenos” festivalį baigia su muzika. Programa sekmadienio vakarą uždaroma belgų spektakliu „Senasis vienuolis”, kuriame aktorius Josse De Pauw savo gyvenimo apmąstymus muzikaliai improvizuoja kartu su Europoje gerai žinomu džiazo kompozitoriumi ir pianistu Krisu Defoortu. Jiems talkina bosinė gitara ir būgnai. Gyvenimas liejasi muzika, ilgintis šokio.
Kaip per pokalbį „Sirenų” klube sakė pagrindinis spektaklio aktorius Josse De Pauw, spektaklį inspiravo „netikėtai” ištikusi sentavė, kai daktarai jam nustatė diabetą. Nenorėdamas su tuo sutikti, jis parašė pjesę, kurioje sugalvojo ne tik dainuoti, improvizuoti, bet ir šokti.
Dabar publika jį mato į sceną žengiantį šokio žingsneliu pagal džiazo ritmus. Tai muzika, sukurta Thelonious Monko kūrybos pagrindu, kuri laisvina, kviečia improvizuoti, išgyventi, patirti - būti čia ir dabar.
Aktorius kaip senas bliuzmeikeris sėdi prigesintoje baro šviesoje ir su gera muzikantų kompanija kartu dalinasi savo melancholija, dienos darbais, nepasisekusia meile, pykčiu, neišnaudotomis galimybėmis. Šalia to išlieka ir slaptas tikėjimas, kad senas kūnas dar gali būti gražus. Tik reikia naikinti baimes. Reikia atsiverti ir pasirodyti.
O kai pritrūksta žodžių, pasakojimą pratęsia būgnų, elektrinės gitaros ar fortepijono pulsacijos. Seno kūno vaizdą išlaisvina nuotraukų montažai, pripildyti gyvenimo patirčių piešiniais.
Per keletą savaičių sukurti spektaklio eskizai nuolat apauga improvizacijomis. Kaip pasakojo jaunoji belgų žvaigždė, būgnininkas Landeris Gyselinckas, jis groja tekstą, tačiau palikta kūrybinė laisvė net ir atliekant tai 99 kartą jam kelia iššūkį, nes tai galimybė išmėginti save. Naujų muzikinių prisitaikymų reikalauja gyvas procesas. Nors šiandien, spalio 4-ąją Vilniuje laukia jau šimtasis spektaklis -jis nebus toks pat.
Keturios kartos susitinka scenoje, kad drauge kurtų Josse De Pauwo istoriją. Ir tai tik sutapimas, kad jie primena tuos keturis žmogaus senėjimo etapus, apie kuriuos kalbama pjesėje. Džiazas sujungia kartas, naikindamas amžiaus skirtumus, jis leidžia dalintis kūrybine patirtimi, ją reikšti. Muzika - universali kalba, kuri perduoda energiją. Jai skambant, net pats aktorius nebegalvoja apie žodžių prasmes. Jas užbaigia muzika.
Nors scenoje nebejaunas vyras apgailestauja dėl savo senatvės, tampa pavydėtinai gražu žiūrėti į jo natūralius, nuo muzikos kaifuojančio žmogaus judesius, išaugančius iki šokio. Jame telpa viskas - liūdesys, laimė, grožis, tyla, patirtis ir susitaikymas. Kitaip sakant, pilnatvė, kuri, matyt, gali ateiti tik pakankamai subrendus, įgijus patirties. Tuomet tampi tikru „senuoju vienuoliu”. Ir nebūtina atsisakyti šokio. Tokios laisvės - reikšti save šiame spektaklyje mus galėjo pamokyti belgai.
Šiųmetės „Sirenos” užsienio programoje pateikė labai skirtingų gyvenimo pasirinkimo variantų - nuo mašinerijos sraigteliu virtusios kasdienybės, apie vaikus mąstant taip ir nenulipus nuo dviračio, per žaismingas klejones, išvalančias mintis, grįžimus atgal į prisiminimų vietas, kviečiama kurti savo gyvenimo šokį.
Ir viso to centre - žmogus, niekada neišvengęs santykių. Nors visuose spektakliuose kalbėta daug ir apie vienatvę, svarbu pastebėti, kad ji visur - pasidalinta. Ačiū.
