Reakcija į Josse de Pauw „aranžuotę“ buvo priešinga tai, kurią per „Sirenas“ sukėlė Pippo Delbono kvietimas „Orchidėjose“ šokti pagal charakteringą Pinos Bausch judesį, kai kone visa salė sėdėjo sustingusi. Kitą dieną festivalyje rodyto „Senojo vienuolio“ atlikėjas nesunkiai įtikino, koks mūsų laukia džiaugsmas, o gal jau kai kas salėje sėdinčių jį ir patiria, - ir žiūrovai nesivaržydami ritmiškai kartojo „Trombozė!“, „Prostatitas!“, „Nesulaikymas“. O šiai ligų šventei ir fejerverkui pastiprinti dar buvo paleistas suktis diskotekinis gaublys.
Laisvei nuteikė džiazas, t.y. laisvai banguojantis koncertas, o gal tiksliau - džiazo spektaklis. Tinkantis ir gero baro pakylai, ir kamerinei salei. Idealiai pereinantis iš aktorystės į muzikos improvizacijas, balso ir perkusijų duetą (o greta to, jei norime - ir save scenoje kiek pasendinusio Josse De Pauw dialogą su jauniausiu trio nariu). Svinguojantis, bet griežtos struktūros, kurioje Thelonious Monko kietas frazes atmiešia De Pauw kūno šokis, o improvizaciją - paties atlikėjo žodžiai, kurie, kaip sakė De Pauw, nereikalauja gynybos. Nežinia, kaip jie skaitytųsi knygoje, bet šiame spektaklyje drauge su muzika ir judesiu jie pasiekia poetinį tašką - to gyvenimo, kuris yra ne patetiška abstrakcija, o kaip (čia tinka Zanusis) lytiniu būdu perduodama liga.
Kamerinis koncertas sukuria ir filmo įspūdį, nes žodžiai kuria vaizdus iš kino juostos, ir tai viena paveikiausių teatro formų, kai visa tik kalbama, net šnekama su mumis, bet klausytojas virsta žiūrovu. 16-17-18 metų vaikinas šoka aikštelėje, ir jis su mergina - gražiausia pora, jis jaučia jos įlinkius, įdubas, o po to naktį tai aiškiau nei smegenys prisimena stovinti lytis. Keliaujant per gyvenimą daugiau šokti nebeteks, o patogioje egzistencijoje, kur nieko netrūksta, pasilinksminimo vieta lieka tik baras su draugais, kurie kartoja tas pačias istorijas iš praeities apie praeitį, ir nežinia jau kieno jos, tos istorijos. O vėliau ateis laikas dubenėliams, staliukams, kėdutėms ligoninėje: „deminutyvai yra pabaigos pradžia“. Ir staiga, nė iš niekur - tas vienuolio (dzenbudisto? Thelonious Monko? Bet kokio atsiskyrėlio?) šuolis, kai seni kaulai atlieka piruetą, sunkus kūnas pajunta pasipriešinimo malonumą, ir sapnai susijungia su gyvenimu...
Tai nėra įdomiausia pasaulyje istorija, bet brangi, nes ji - mano ir kitų, esančių salėje, o poezija iš gyvenimo buities ir vaikystės prisiminimų ją paverčia unikalia - ir drauge atpažįstama. Juk tai universalu: ne tik jaunystės frustracijos, bet ir vėlesnės ligos neišvengiamos, tad juokdamiesi galbūt jas galime nugalėti savais minčių piruetais (kai kaulai nebeleis).
Ir vėl: flamų kultūra. Po šių metų „Naujojo Baltijos šokio“ flamiškosios dalies, prisiminus ankstesnius jų teatro retus, bet vykusius apsireiškimus mūsų scenose, kyla klausimas: ar yra jų menų paletėje kuri nors silpna atlikimo / performing arts sritis? Šių menų pakilimas, prasidėjęs paskutiniame ano amžiaus dešimtmetyje, tebesitęsia, ir Josse de Pauw - puikus pavyzdys to, kas flamų mene yra svarbiausia - bendradarbiavimas ir sintezės, persipynimai ir migracijos. Aktorinė veikla jungiama su muzikiniais projektais jau nuo 1994-ųjų. Jis - ne vien aktorius ir jokiu būdu ne skaitovas, laimei, ir ne bardas (visiškai priešinga mąstysena, lyrikos nevers gailiom natom), ir ne menedžeris (tik trumpai vadovavo Gento „Victoria“ ir Antverpeno teatrui). Jo sumanymus statė Guy Cassiersas, o 2018 m. laukia muzikinio teatro projektas su Ivo van Hove. „De Pauw svajonė - pasiekti scenoje tą laisvę, kurią improvizacijose pasiekia džiazo muzikantai“,- rašė dramaturgė Marianne van Kerkhoven. Tikriausiai rašė prieš „Senojo vienuolio“ premjerą. Ir nors čia jis vistiek iš rankų nepaleidžia vaidmens, judesiai - autentiški jo paties, bet ir abstraktaus „personažo“ (čia labai sąlyginė sąvoka), žvelgiančio retrospektyviai į praeitį (mano, tavo, nežinia, kieno), - ta trokštama laisvė tampa ranka pasiekiama. O kai pasiekiama - žiūrovui nereikia rodyti visko.
Apie Kriso Defoorto trio norėtųsi išsisukti pasakant, kad partneriavimas džiazmenams yra savaime suprantamas, o čia jis akivaizdus ir įdomus pirmiausia palydint žodį į erdvę: vienos Nicolas Thyso boso gitaros baladė šnekant apie mūsų svajas, perkusininko Landerio Gyselinko santūrūs, bet tvirti pasitaškymai piruetų metu, finalinis Defoorto fortepijono stygų užgavimas. Tai gal ryškiausi akcentai, bet juk muzikantai ir buvo tie žvėrys, kurie vedė herojų miško taku, šiam gyvenimo nuėjus pusę kelio. Ir pripėdavus sceną metaforų (teatrališkiausias ir silpniausias epizodas).
Dar vienas svarbus lydintis veikėjas čia yra LOD muzikos teatras Gente - vienas svarbiausių ir stabiliausių muzikos plius visų kitų įmanomų žanrų generatorių Belgijoje. Infrastruktūra, kurioje ilgus metus dirba ir šis džiazo trio, ir Josse de Pauw, ir dar daug kitų kūrėjų, kuriuos noriai koprodiusuoja įvairiausi pasaulio fondai ir festivaliai. Šios kūrybos sintezės dėka mes pajuntame dialogo jėgą - ir nesvarbu, kiek čia buvo Thelonious Monko muzikos, kiek jo biografijos, o kiek tiesiog pokalbio su mumis, žiūrovais ir klausytojais (ak, pagaliau ir mes susijungėme savyje, o tai irgi ne dažna mūsų teatre). Tai ir ta forma, kuri kelintąsyk mums konstatuoja ligas ir siūlo išeitis iš susidariusių trombų mūsų scenoje.
