Suaugę berniukai žaidžia smurtą

Rūta Oginskaitė 2015-09-26 lrytas.lt, 2015 09 24

aA

Rizikinga pavadinti savo kūrinį „Didžio blogio“ vardu, kaip kad dramaturgas Marius Ivaškevičius ryžosi pavadinti savo pjesę, o režisierius iš Vengrijos Árpádas Schillingas - spektaklį Nacionaliniame dramos teatre. Aptarinėjame premjerą, žaidžiame jos pavadinimu ir žodis po žodžio „Didis blogis“ tampa premjeros kokybės apibūdinimu.

Žaidimo pačiame spektaklyje esama pakankamai. Tokio nuožmaus kompiuterinio žaidimo, kur žaidėjai naikina ne gyvus žmones, o virtualias gyvybes, ir kuo daugiau, kuo žiauriau, tuo, įtariu, smagiau - nes juk niekam nieko blogo nedarai, viskas čia esti specialiai tavo pasilinksminimui, instinktų išlaisvinimui. Man visas tas spektaklis yra panašiai virtualus  - vadinasi, netikras: virtualios gyvybės, virtualus smurtas, virtualios aktualijos, tariamos su virtualia narsa ir įkarščiu. Karas! Su riksmais, keiksmais, prievarta, aukų žeminimu ir daužymu, nuogo kūno darkymu. Ir kuo daugiau, tuo kažkam turėtų būti smagiau? Aktualiau? Drąsiau? Ar čia paaugliški neišsižaidusių berniukų instinktai išlindo ir legaliai reiškiasi scenoje?

Sako, jie visi kartu improvizavo: aktoriai, režisierius, dramaturgas, kuris iš to meninio žaidimo parašė vis dėlto savo pjesę. Jos veikėjai turi aktorių vardus: Masalskis, Gavenonis,Nedzinskas, Savičenko, Ivanauskas, Novopolskis, Gladij... Taip, atseit, tikriau, arčiau. O fantazavo jie, kas būtų, jei staiga karas, čia ir dabar, su mumis. Jeigu situacija nukristų kaip lavonas iš dangaus. Arba papultų mūsų vyrai į rusų nelaisvę. Ir štai dramaturgas užrašo sceną, kurioje surištomis rankomis parklupdyti geriausi Lietuvos scenos aktoriai, nes jie sužvėrėjusių rusų nelaisvėje, o tas sužvėrėjęs rusas klausinėja pavardžių ir tyčiojasi iš jų lietuviško skambėjimo, be galo juokingo jo rusiškai ausiai. Žvengia jis, žvengsmas ir žiūrovų salėje, nors visiems keturiems vyrams gresia ne tik sušaudymas, bet ir šlykščiausi kankinimai, kūno žalojimai. Nugalėtojas linksminasi ir salė podraug su juo.

Ar čia režisieriaus norėta patikrinti, kaip Lietuvos žiūrovai reaguos? Parodyti mums patiems mūsų silpnumą ir polinkį į pramogas? Kažkaip užsinorėjau ir dramaturgą su režisieriumi pamatyti toje scenoje kaip penktą ir šeštą belaisvius, parklupdytus, surištom rankom, ir kad žvėris Masara rusiškai iškraipytų jų pavardes. Bet kam ta fantazija, publika žaidžia spektaklio pavadinimu, o tai nesulyginamai žiauriau jo autorių atžvilgiu.

O šiaip tai pramoga, tas „Didis blogis“. Tokia, atseit, intelektuali, o iš tiesų kankinančiai nyki. Ateini į teatrą, ir jame gauni nuo scenos kaulų, vardu „politika“, „karas“, „homoseksualumas“, „okupacija“, „Europa“, „Amerika“, „Rusija“, „Ukraina“, „Lietuva“, „pasaulis“ - visos pokalbių apie nieką temos. Kikenkit, muistykitės, nuobodžiaukit ar diskutuokit, štai, artistai net provokuoja, kviečia diskusijų šokiui, nors viskas sustyguota pagal tekstą ir kažin kaip atrodytų staiga įsiterpęs su savo pozicija žiūrovas.

Pačiame spektaklyje poziciją įžiūrėti sunku. Karas - blogybė, žmonės - žiaurūs. Verta sėdėti teatre dvi valandas be pertraukos, matyti, kaip artistai rėkia, daužosi, apsipila raudonais dažais, kad sužinotum tokią didžią tiesą. Artistus užjaučiu, dramaturgą ir toliau gerbiu, teatru nenusivyliau. O spektakliui - minus viena žvaigždutė, kad viskas būtų aišku nemačiusiems. 

recenzijos
  • „Kabaretas Favela“: kai forma tampa turiniu

    Erdvinis spektaklio išskaidymas leidžia kiekvienam žiūrovui susikurti savitą patirties trajektoriją, o kartu formuoja įspūdį, kad „Kabareto Favela“ pasaulis egzistuoja nepriklausomai nuo konkretaus stebėtojo.

  • Meno žiurkių pragraužtas menas

    Kiekvienas veiksmas „Šūdmaloje“ yra apiplepamas ir apkaišomas žodžiais – turbūt tokiu būdu pasireiškia šūdmaliavimo konceptas. <...> Kyla nuogąstavimų: jei pasiduotų formos eksperimentams, tekstas rizikuotų tapti savo paties kritikos objektų auka.

  • Viename kūne nesutelpanti Madam Bovari

    Tai galbūt ir yra įdomiausias režisieriaus Oliverio Frljićiaus atsakymas Gustaveʼui Flaubert’ui: ne išsaugoti visą romano psichologinį sudėtingumą, o leisti Emai egzistuoti keliuose gyvenimo tarpsniuose ir kūnuose.

  • O ar kas nors čia tikra?

    „Vasarotojų karštinė“ neapsimetinėja tuo, kuo nėra: atėję pažiūrėti komedijos tokį rezultatą ir gaus. <...> Kas tikra visame šiame atostogautojų ir pramogautojų parade – tai akivaizdus aktorių mėgavimasis savo darbu.

  • Kai madam nedaro nieko, ką priklauso daryti madam

    „Madam Bovari“ pasigedau paties Oliverio Frljićiaus, jo laiko pajautos, nerimo ir gebėjimo pjauti ten, kur ir taip skauda. Ši versija – kaip pamoka mokykloje pagal programą, vis dėlto nutylinti tai, kas už programos.

  • Rožinis placebo gyvenimas

    Pastarojo laiko šaižių ir provokacijomis besimėgaujančių premjerų kontekste „Poveikis“ stebina tylia ir jautria režisūrine prieiga. <...> Veikiau kviečia pažvelgti niūriai realybei į akis nei leidžia žiūrovams būti užliūliuotiems rožinės placebo dozės.

  • Klaidžioti žavingame trolių Mumių pasaulyje

    Spektaklio „Troliai Mumiai. Kometa atskrieja“ kūrybinė komanda nesiekia dangstyti sudėtingų istorijos aplinkybių ir patirčių, o kviečia suprasti, kad gyvenime gražūs ir gąsdinantys jo aspektai dažnai eina išvien.

  • Artėjanti pabaiga aukštyn kojom

    Ryškiausia „Apverstos tikrovės“ dalimi galima laikyti dailininkės Sarah Mittenbühler sukurtus kostiumus. Kai kurių personažų kostiumai – kaip atskiri objektai (ypač išraiškingas Šamanas), o kai kurie – tiesiog modernios judančios skulptūros.