Sužinojus, kad Vidas Bareikis ketina statyti Bertoltą Brechtą, buvo labai sunku atsiriboti nuo lūkesčių, susijusių su šio režisieriaus, dramaturgo, poeto teatro vizija. Daugiau ar mažiau sąmoningai norisi, kad Brechto pjesės būtų perskaitytos „teisingai„, t.y. kaip kvietimas keisti visuomenę. Kalbant apie V. Bareikio pasirinktą „Gerą žmogų iš Sezuano“, tas kvietimas keisti akivaizdžiausias pjesės epiloge, kai pasibaigus veiksmui aktorius kreipiasi į žiūrovus teigdamas, kad ši stebuklinga pasaka paliko kartėlį žiūrovų širdyje ir galiausiai kad: „Ar šiaip, ar taip, bet pjesė ši privalo, / Privalo susilaukti gero galo!„ (vert. Edvardas Viskanta). Tas „geras galas“, be abejo, turi būti įgyvendintas žiūrovų, po spektaklio imančių keisti(s).
Spektaklio siužetas nuo pjesės nenutolsta. Pasakojama apie Šen Tė (Jurga Šeduikytė), prostitutę, apdovanotą dievų (Giedrius Arbačiauskas, Vidas Petkevičius, Gediminas Storpirštis) už gerumą ir besistengiančią būti gera, laikytis dievų įsakymų. Tačiau gerumas jai brangiai kainuoja: norėdama pagelbėti visiems pagalbos paprašiusiems - ir nusigyvenusiems buvusiems globėjams (Saulius Sipaitis, Dalia Brenciūtė, Simonas Storpirštis), ir draugui, vandens pardavėjui (Ainis Storpirštis), ir mylimajam Jang Sunui (Sergejus Ivanovas) - ji rizikuoja prarasti tabako krautuvę - vienintelį pragyvenimo šaltinį. Tad yra priversta išsigalvoti pusbrolį Šui Ta, kuris nesistengdamas būti geras tiesiog naudingiau sutvarko reikalus. Savotiška superego ir ego kova: normos, moralė, negailestingi paklusnumo reikalaujantys dievų įsakymaivs. racionalumas, verčiantis pirmiausia rūpintis savo gerove. Tiesa, apie tai kalbama daugiau pjesėje nei spektaklyje. Čia kostiumais, muzika ir itin tipizuotais veikėjais kuriama ne žmogaus vidinio skilimo drama, o melodrama, kur Priemiesčių angelas (taip Šen Tė praminė kaimynai) laukia išgelbėjimo. Bet kadangi tikras gelbėtojas nepasirodo, tenka jį išsigalvoti.
Melodrama čia dvejopa. Tai ir senasis žanras, kai muzika būdavo naudojama draminiam efektui sustiprinti, ir televizijos serialų žanras, su kuriuo susijusią patirtį turi tikrai daugiau nei pusė lietuvių, atgavus nepriklausomybę stebėjusių ne vienos Marijos ar Magdalenos likimą. Spektaklyje ši melodrama labai ryški: ją nurodo ir tyčia ties neskoningumo riba balansuojantys kostiumai (dailininkė Liuka Songailaitė), ir efektinga muzika (ją kūrė pats režisierius), ir vaidyba.
Aktoriai čia, regis, dirba ne vieni su kitais, vaidina ne žiūrovams, o iš tamsos stebinčiai „akiai„: veiksmas vyksta tarsi prieš kameras. Ir ne tik tarsi - kameros ir jų vaizdą transliuojantys monitoriai įtaisyti scenos šonuose. Tai ne tik tinkamas papildymas parduotuvės interjerą vaizduojančiai scenografijai (Paulė Bocullaitė), paverčiantis žiūrovus savotiškais apsaugos darbuotojais, stebinčiais aplinką, bet nedalyvaujančiais. Tokie ekranai taip pat veikia ir kaip nuoroda į ankstesnius V. Bareikio darbus, kur ekranas ir filmavimas buvo itin svarbūs ir išraiškingi: „Mr. Fluxus arba šarlatanai?“, „Nematomi monstrai„. Tačiau ten svarbus buvo ir „gyvas“ filmavimas, ir žmogus su kamera. „Gerame žmoguje iš Sezuano", regis, galutinai pasiduota visuotiniam stebėjimui, sekimui, ir tesistengiama flirtuoti su anonimišku stebėtoju. Kiekvienas aktorius, regis, laiko scenos partnerius tiesiog priemone tam pasiekti. Tai ypač išryškėja atliekant muzikinius numerius ir kolegas paverčiant solisto palaikymo komanda, statistais.
Panašu, kad „Geras žmogus iš Sezuano", nepaisant kūrybinės komandos intencijų, pasakoja istoriją apie žmones, nematančius vienas kito. Scenoje nesvarbu būti čia ir dabar, megzti ryšį su scenos partneriu ar žiūrovu: čia daug frontalumo, monologinio kalbėjimo, kreipimosi į žiūrovus jų nematant (t.y. nelaužant ketvirtosios sienos, kaip kokiuose videodienoraščiuose). Tik spektaklio pradžia kitokia: priešais sceną sustoję aktoriai žiūri į publiką. Tai yra vienintelis tikras aktorių ir žiūrovų susidūrimas per visą spektaklį, gal savotiškas pažadas, o gal - atsisveikinimas, pasibaigiantis aktoriams pradėjus juos juokinti. O visa kita atliekama menamai kamerai arba su menamu ekranu (o gal veidrodžiu) tarp salės ir scenos.
Teatras, kurį kūrė V. Bareikis su kurso draugais, dar netapęs režisieriumi, buvo kitoks. To teatro kūrėjai kalbėjosi tarpusavyje ir scenoje, ir nulipę nuo jos. Kalbėdavosi jie ir su žiūrovais, mėgindami suprasti, kam ir koks teatras reikalingas. Ir buvo kur kas arčiau brechtiško teatro, skatinusio kolektyviškumą ir visuomenės keitimąsi, nei dabar. Ir vėl noras, kad B. Brechtas būtų statomas taip, kaip „reikia„, bando lįsti lauk. Bet jį užgniaužus tektų apsiriboti pastaba, kad scenoje daug įdomiau matyti bendraujančius, vienas kitą suprantančius aktorius nei tiesiog gražias choreografines kompozicijas, aprengtas šiuolaikinio gyvenimo supratimą demonstruojančiais kostiumais ir įkurdintas scenografijoje, sakančioje, kad domėtasi Jūratės Paulėkaitės darbais ir galbūt pasižiūrėtos operos „Geros dienos“ bei „Jonas ir Greta„ (nors gal parduotuvės ar prekybos centro interjeras, balta spalva ir rampa „į niekur“ - savotiškas neveikiantis eskalatorius - scenografijoje tėra eilinio apsilankymo „Maximoje" pasekmė).
Visa tai galėtų būti įdomus XX amžiaus išjuokimas, kai prisidengiant gražiomis idėjomis išprievartauta daugybė protų, išnaikinta milijonai žmonių, o prisiimti atsakomybės ir veikti patys vis dar nesugebame. Tačiau užsižaidus pigiu juokinimu (kurį nupigina iliustratyvūs gestai, primenantys šiuolaikinius anekdotų princus ir princeses) ir naiviai nuoširdžiais komentarais (pvz., Jurgos Šeduikytės Šen Tė vokiškais pasisakymais apie artimo meilę avanscenoje), nepadarytas joks žingsnis (nė nemirktelėta), rodantis, kad mes, kūrėjai, juokiamės iš to pasaulio ir tikrai linkim jam susinaikinti.
Nors juoktis, tyčiotis šiame spektaklyje, regis, būtų netaktiška. Ypač prieš spektaklį pakalbėjus apie tai, kad režisieriui ir jo žmonai nepatinka sarkazmas, kandumas, dažnai laikomi vertybe. Deja, jei į spektaklį žiūrėtume kaip į nuoširdų bandymą aiškintis gėrio galimybę ir kainą šiuolaikinėje visuomenėje, tektų konstatuoti, kad spektakliu pasakoma, jog gėris neįmanomas. Ir ne tik scenoje, kur dievų paliekama Šen Tė susitaria, kad pusbrolis ir toliau jai padės neprarasti turto, bet ir salėje: mes esame tiesiog pasyvūs stebėtojai, besijuokiantys iš kvailių scenoje (o ten iš tiesų vieni kvailiai!) ir neskatinami imtis nieko kito, kaip tik pritariamai linkčioti patikusioms melodijoms. Ir mes tai darome net negalvodami, ar tai gera. Dar galime parašyti komentarą, kaip smagiai pasijuokėme. Ir palinkėti spektakliui tapti nauju „Išvarymu".
Bet, kaip sakė vienas išmintingas žmogus iš kaimo, „Geram žmogui iš Sezuano„ trūksta atpažįstamumo, kuriuo „Išvarymas“ papirko daugumą žiūrovų. V. Bareikio spektaklyje atpažinti save, savo draugą ar giminaitį sunkiau: visi esame kur kas komplikuotesni, įvairiapusiškesni nei šiame spektaklyje veikiantys tipeliai. Artimiausias, regis, Šen Tė - Šui Ta skilimas, kurį atpažinti savyje gali ne vienas: norime būti ir geri kitiems, ir pasirūpinti savimi. Turime ir ego, ir superego. Tačiau ne visų mūsų vidinė kova pasipuošusi pigiais blizgučiais. B. Brechtas ir nenorėjo, kad mes tapatintumės su jo personažais. Bet kuo čia dėtas jis? Juk spektaklis ne apie jį ir ne apie jo teatrą.
Galų gale spektaklis gali tapti pasakojimu apie mūsų visuomenę. Tik tas pasakojimas liūdnas, nes sužinome, kad trokštame būti juokinami ir jaudinami. Geidžiame patikti bet kokia kaina, net ir nieko mums nereiškiantiems anonimams. Tenkinamės eskapistiniu juoku, didelės komandos scenoje gerai leidžiamu laiku, bet neketiname veikti, keisti. Neketiname ieškoti gerų žmonių ir jiems padėti. O ir apie tai, kas tas gėris, ką reiškia daryti gera, net nepasikalbame. Juk, pasirodo, gėrio tema nė kiek nekomplikuota. Viskas aišku - kaip ir turi būti geroje melodramoje.
