Julija Šatkauskaitė
„Odė kuklumui" - taip trumpai ir taikliai vienas žiūrovų reziumavo vasario 26 d. teatre „Meno fortas" įvykusią Vaido Viliaus monospektaklio „Prieplauka" premjerą pagal Jameso Joyce'o apsakymą „Debesėlis". „Meno forto" trupės aktorius, vaidinantis beveik visuose Eimunto Nekrošiaus pastatymuose, ėmėsi režisūrinės kūrybos - spektaklį pastatė dar šių metų vasarą, tačiau žiūrovams pristatyti neskubėjo. Matyt, iš to paties kuklumo.
Jameso Joyce'o apsakymų rinkinio „Dubliniečiai" lakoniškam stiliui ir melancholiškai nuotaikai sukurti bei pirmiems personažo štrichams nubrėžti spektaklyje pasitelkiami keli simboliniai vaizdiniai: neveikiantis miestietiško buto toršeras scenos kampe, centre - laivas-baidarė, joje sėdinčio skrybėlėto žmogaus siluetas, apsikabinęs knygų ryšulėlį ir irklą. Tačiau nei daiktai, nei simboliai, nei skoningai naudojamos magiškojo teatro iliuzijos neužgožia nuoširdaus, daugiaplanio ir nepaprastai jautriai išreiškiamo pagrindinio herojaus vidinio pasaulio, kuris droviai, bet su aiškia visumos pajauta pradeda vertis nuo pirmųjų aktoriaus judesių. Štai jis - Mažiulis Čandleris, kol kas pasakojantis apie save trečiuoju asmeniu, tačiau netvirtas, žvilgsnis ir kiek drovūs, nevikrūs judesiai mums aiškiai sako, jog brechtiško santykio su personažu čia nėra ir negali būti. Aktorius prisileidžia personažą, o tuo pačiu ir žiūrovą, jaudinančiai arti savo dvasios šerdies, riba tarp kuriančiojo ir kūrinio nuplaukia Dublino kanalais, nusinešdama ir atskirtį tarp istoriją stebinčiųjų ir ją išgyvenančiojo. Vienui vienas įkūnydamas visus apsakymo personažus, Vaidas Vilius nepasimeta tarp personažų, sėkmingai iriasi siužetu ir išraižo kontrastų kupiną miesto graviūrą, nė karto per spektaklį neišlipdamas iš baidarės.
Mažiulio Čandlerio mintyse karaliauja atsitiktinai sutiktas senas draugas, Ignatijus Galaheris - toks, kuriam pasisekė, kuris išdrįso veržtis, siekti, kovoti; draugas kuriuo didžiuojamasi ir... na, turėti tokį - didelis dalykas. Tiesa, dideli dalykai gali būti didžiai skaudūs. Bet juk toks kaip Ignatijus Galaheris jau seniai rodė būsimos didybės bruožus, svarbiausia - sėkmė jo nepagadino. Koks nuoširdumo sklidinas šis Čandlerio pamąstymas! Tad mes, geraširdžio atvirumo papirkti, neramiai pasilenkiame į priekį, kai besižavint draugo laimėjimais herojų pagauna įkvėpimas, nuotykių ir tikro gyvenimo troškimas, kai iš drėgno Dublino rūko išnyra jaunystės polėkiai, poezijos knygos, taip ir nepacituotos žmonai, galimybės išleisti savo kūrybos rinktinę, tapti naujuoju keltų mokyklos balsu... Čandleris skuba į susitikimą su žymiuoju draugu ir visas miestas jam atrodo skurdesnis nei įprasta, o jis pats pirmą kartą gyvenime jaučiasi esąs tarp tų ypatingųjų, kuriems atviros Korliso restorano durys. Mes žavimės, kaip Mažiulio Čandlerio nežabotą veržimąsi tapti „kuo nors" pasigauna aktoriaus fantazijos srovė ir mums prieš akis iškelia suklypusius namukus palei kanalą, baidarės triumelyje mums atveriamos triukšmingo ir akinamai blizgaus aukštuomenės restorano durys ir čia pat mus pasitinka visu balsu griaudėjanti iškalbinga Ignoto Galaherio nugara. O štai jau prasideda naujas spektaklio etapas - pokalbio dalyviai girsta, o žiūrovams veriasi vis blaivesnis ir atgrasesnis Galaherio paveikslas, kuriame atpažįstame visus savimi susižavėjusių vienadienių pasaulio užkariautojų mostus bei neįtikėtinus įgūdžius menkniekiais, mandagiomis replikomis pažeminti savo pašnekovą. Ir kuo labiau skeryčiojasi Londono žurnalistas, tuo mielesnis ir simpatiškesnis mums atrodo natūralus Mažiulio Čandlerio kuklumas. „Mes juk dievo užmirštame Dubline", - tėškia Galaheris, ir ši frazė labai jau primena daugybę girdėtų verkšlenimų apie vargšams genijams Lietuvos teikiamas perspektyvas. Scena įsisiūbuoja lyg valtelė, aktorius šokinėja tarp personažų, kol po kaklu prisitaisęs klaikiai oranžinį Galaherio kaklaraištį atveria visą užslėptų lūkesčių, girto orumo ir begalinio noro prilygti prarają, į kurią tarsi pamuštas krenta pagrindinis herojus. Paskutinė scena, kurioje matome Mažiulį Čandlerį namie, trumpam pridengiama nusiraminimo kauke, - čia jaukiai spingso paprastutis toršeras, miega vaikas ir raminančiai zvimbia įsuktas vilkelis. Jo monotonišką garsą aktorius panaudoja kaip akompanimentą niūniuojamai airių melodijai. Tačiau sujudintas pasaulis nebegali nurimti. Bandydamas skaityti Byroną, Mažiulis Čandleris vis labiau smunka savo paties akyse, vilkelis ima gręžti knygą ir Čandlerio ateities vizijas, o isteriškas pabudusio vaiko verksmas atveda spektaklį iki dar vienos ryškios emocinės kulminacijos. Persmeigta nekenčiančio žmonos žvilgsnio, skaudžiai griūva ir šeimos idilės iliuzija. Tačiau paskutinę spektaklio akimirką, išgyvenęs atstūmimą, nusivylimą ir gyvenimo beprasmybės skausmą, Vaido Viliaus herojus į šviesą iškelia neįkainojamo optimizmo krislelį. Tardamas trumputį pabaigos monologą aktorius kartu su Čandleriu atsipeikėja iš smaugiančio savęs niekinimo ir per atgailos ašaras žengia naujai atsiverti tikrovei ir suvokti ją.
Vaidas Vilius - išskirtinio intelekto ir erudicijos aktorius, kurio subtilus humoro jausmas, vidinis plastiškumas bei platus emocinis diapazonas yra apvainikuoti itin retai tarp artistų aptinkama charakterio savybe - santūrumu, dėmesiu medžiagos prasmei, turiniui, jautrumu kūrinio pasauliui, o ne savo personai. Airių rašytojo kūrinyje atpažinęs tokį artimą lietuvių charakteriui neryžtingumą, kito laimėjimų ir ypač visko, kas užsienietiška, šlovinimą, spektaklio autorius apsakyme sugeba sužvejoti ir į paviršių ištraukti kukliosios būties žavesio perlų - nepretenzingą meilę literatūrai, ypač poezijai, gebėjimą melancholiškai pripažinti disonansą tarp svajonių ir realybės, atkakliai prisirišti prie kasdienybės ir pareigos irklo, nuolankumą, gebėjimą džiaugtis savo neblizgiu, bet turtingu vidiniu pasauliu. Nors dialogo tarp Galaherio ir Mažiulio Čandlerio scenoje vienam aktoriui vietomis sudėtinga išlaikyti augančią įtampą ir tempą, nors kartais žiūrovo dėmesys neišlaikomas, o kūrėjui pasitaiko smulkių techninių klaidų, tačiau tvirtai suręsta spektaklio kompozicija, nuodugnus personažo supratimas ir begalinis Viliaus atvirumas „Prieplauką" paverčia teatrinės tiesos oaze, atokvėpiu šiandieniniame Lietuvos teatro triukšme.
Kaip lengva pasakyti: „Jei gyvenčiau Londone, Paryžiuje, Niujorke... Jei mano poeziją išspausdintų koks sostinės laikraštis... Jei būčiau pastebėtas garsaus užsienio prodiuserio... Jei nebūčiau susaistytas šeimos... Jei ne tas prakeiktas mano..." (čia vietoj trijų taškų galime įrašyti bet kurį fizinį, charakterio ar dvasios bruožą) - ir visada galėsime karčiai ir nuolankiai užbraukti savo svajonę. Juk ne kiekvienam lemta būti Mozartu ar Goethe, ne visi gali ir knygą parašyti ar pastatyti spektaklį... Vis dėlto džiugu, kad Vaidas Vilius netarė sau, kad vynuogės žalios, o kiti geresni. Džiugu, kad jis čia, Vilniuje, o ne Paryžiuje, kad kuria tyrą ir tvirtą savo meninį pasaulį, kuriame be skambių afišų, be riksmų, keiksmų ir skandalingų temų siekia žiūrovo dėmesio ir emocinio atsako.
