Daug kas baisisi tuo, kaip poetai skaito savo eiles, sako: „burba kažką sau po nosimi ir beveik nieko dėl to neįmanoma išgirsti". Tačiau, skambant poezijai, auditorijos negirdėjimo priežastys gali būti pačios įvairiausios, ir burbėjimas, manyčiau, yra viena švelniausių. Juk jeigu poezijos menas yra toks trapus, kad jį net nuo paties autoriaus norisi apginti, ką tuomet ir kalbėti apie tuos, kurie ją permaino į save pačius - savo išankstinį žinojimą, nusistatymą bei dvasingumą. Viena svarbiausių poezijos suskambėjimo sąlygų man atrodo ta, kad jos turi klausytis ne vien publika, bet ir tas, kuris ją skaito.
Į Dalios Michelevičiūtės spektaklį „Moters portretas", neseniai praturtinusį Lietuvos nacionalinio dramos teatro repertuarą, ėjau kaip į poezijos skaitymą, svarstydama, ar pavyks iš tikrųjų išgirsti lenkų poetės Wisławos Szymborskos eiles, ar ne. Šis nusiteikimas, kaip paaiškėjo vėliau, buvo klaidingas. Ne apie poeziją reikėjo sukti galvą, o apie moterį: ar tikra bus spektaklyje moteris, ar ne. Aktorė Dalia Michelevičiūtė, kaip ir buvo žadėta, statė spektaklį, o ne skaitymą. Poezija čia nebuvo svarbiausioji vakaro dalis ir visai teisėtai su ja buvo elgiamasi tik kaip su viena iš priemonių temai atskleisti.
„Moters portretu„, žinoma, kalbama apie moterį. Dalia Michelevičiūtė vaizduoja asmeninį, tą tikrąjį Dalios Michelevičiūtės gyvenimą. Šis (gyvenimas) kupinas įvairiausių jausmų, vidinės įtampos, vienatvės, ilgesio ir šabloniškai suvokiamo moteriškumo. Dėl veikėjos vardo gali susidaryti įspūdis, kad aktorė vaidina save. Logiškai mąstant, taip ir yra, tačiau, reiktų pastebėti, ji taip meistriškai nuo savęs atsiriboja, kad sugeba paversti savo asmenybę pačiu tikriausiu, nuo per didelio žmogiškumo ir natūralumo apsaugotu Moters vaidmeniu. Taigi scenoje verkianti, bet šiaip pasitikinti savimi, abstrakti, bet labai ypatinga Moteris. Jos ašaros, riedančios ne dėl kažkokios tragedijos, o iš nenusakomo ilgesio bei troškimų, labai tinkamos gan erotinei aurai kurti. O iš to, kad kaip svajonė ant galinės sienos esančiame ekrane pasirodo romantiškai šokančios poros (jos ir Pauliaus Tamolės) vaizdas, primenantis kvepalų ar batų reklamą, galima manyti, kad labiausiai ir siekiama suvirpinti žiūrovų širdis ta erotine, sukylančio troškimo veikėją „paguosti“, nata.
Didžiausias trukdis nuoširdžiam, gerokai atgyvenusiam kičui ir todėl vientisai spektaklio stilistikai buvo tos nelemtos Szymborskos eilės (laimei, bent nebuvo mėginta vaidinti pačios poetės). Skambantys tekstai tiesiog siaubingai gadino dailų spektaklio vaizdą. Netiko prie jų nei daili kėdutė, nei skėtis, nei lagaminas, nei aktorės balso tonas, - juk visa tiesiog prašyte prašėsi iš širdies, per didžiausias kančias ilgomis nemigos naktimis surimuotos meilės lyrikos. Szymborska čia skambėjo lyg kokia moterų išdavikė: ji juk ne gundo, o mąsto, nedemonstruoja savo dvasinių turtų, o paprasčiausiai stebisi tiek savimi, tiek ją supančiu pasauliu ir, negana to, ji net nesikankina, o linksminasi. Su beveik sportiniu, mokslininkams, filosofams būdingu atkaklumu lenkų poetė stebi dažnai absurdiškus žmonių ir net nebūtinai jų gyvenimus. Jai juokingos tokios patetiškai romantiškos moterys ir jų kruopštus persirenginėjimas dėl menkiausios progos (spektaklyje besitaikant prie eilių buvo persirengta kokius triskart). Na, o su šiuo spektakliu veikiausiai ji tiesiog melancholiškai susitaikytų, kaip kad susitaikė aptikusi savo eilėraščio ištrauką po viena data sieniniame kalendoriuje, o kitame jo puslapyje - Vienos varškės pyrago receptą.
Suku galvą tik dėl vieno dalyko. Kas per skurdas jau nuo rudens pradžios ištiko Lietuvos nacionalinį dramos teatrą? Dramaturgijos festivalis „Versmė„ praktiškai neįvyko, repertuaras apkaišytas LMTA studentų darbais (Kamilės Gudmonaitės „Sapnas“ ir Povilo Makausko „Yolo„) ir, galiausiai, lyg būtų pritrūkę dar kažkokio fiktyvaus pliusiuko, teatras, neseniai pristatęs Birutės Mar „Ledo vaikus“, pakviečia į dar vieną premjerą. Ar taip smarkiai susiveržti diržus privertė artėjantis „pagrindinis teatro įvykis„ (reklaminiuose plakatuose taip vadinama Krystiano Lupos „Didvyrių aikštė“), ar, vis dėlto, ruošiama dar kažkokia didžiulė, šį atsainų repertuarą atpirksianti staigmena?
