Režisierius Agnius Jankevičius darosi rimtas politinis aktyvistas. Jo žaidimai su „Bad Rabbits" komanda peržengė teatro ribą ir veda link glaudaus kontakto su kitomis socialinėmis grupėmis, tokiomis įvairiomis, kaip kultūros baro „Kablys" lankytojai. O spektaklis „Maršrutas", kurio premjera praėjusią savaitę pristatyta teatre „Lėlė", pasakoja tokią Vilniaus miesto mero istoriją, kokios turbūt susigėstų net artimiausi šio bendražygiai. Ir viena, ir kita yra rimta, tačiau lygiai tiek, kiek bet koks kitas eksperimentinis menas - jis domina tik nedaugelį ir, greičiausiai, būtent tuos, kurie jau ir taip panašiai mąsto.
Politinis teatras yra orientuotas į visuomenės pokyčius, siekia užkurti žiūrovų sąmoningumą ir / ar paskatinti juos veikti. Štai, pavyzdžiui, pirmoje „Bad Rabbits" vakarėlio „Šiuolaikinis tolerancijos centras" dalyje (apie antrą čia nekalbėsiu) buvo simuliuojami darbo pokalbiai su nestandartiniais kandidatais - lenku, norinčiu įsidarbinti į Vilniaus miesto savivaldybės Kultūros skyrių, čigone, pretenduojančia į „Maximos" kasininkės poziciją, mergina su netaisyklingu sąkandžiu - į grožio konsultantes ir pan. Žiūrovai čia galėjo pasijausti darbdavio kailyje ir du kartus spręsti, ar pasirinktų tokį kandidatą: pirmąkart - iš pirmo žvilgsnio, antrąkart - po jo/s prisistatymo. Darbo pokalbio metu žiūrovai galėjo kandidatams užduoti klausimus ir taip patys rinkti informaciją, kuri reikalinga jiems apsispręsti. Toks procesas buvo gyvas, žiūrovą įtraukė mąstyti ir rinktis - ir įdarbinimo kriterijus, ir kandidatus. Tuo pačiu žiūrovas galėjo stebėti, kaip mąsto ir sprendžia kiti sociumo individai, kaip tie sprendimai keičiasi, taip pat galėjo reaguoti į kolegų klausimus, kandidatų atsakymus, daryti savo išvadas.
Spektaklyje „Maršrutas" aktorių santykis su žiūrovu visiškai kitoks - pastarajam suteikta tradicinė pasyvi pozicija. Nors čia yra ir interaktyvių momentų, vis dėlto žiūrovas čia tėra istorijos klausytojas. Šeši „Lėlės" aktoriai pasakoja ir rodo, kaip gerojo žmogaus Stasio gyvenimas ėjo vis prastyn dėl baisaus veikėjo Árturo (šį vardą tarkite kaip britai) veiksmų. Gan ilgoje įžangoje istorijos santrauką jie pakartoja du kartus, suteikdami jai skirtingą vizualią formą: pirmąkart sužaidžia tikromis bulvėmis, panaudodami jas kaip personažus, antrąkart - butaforines, užsidėdami ant galvų kaip personažų kaukes. Vėliau dar kartą pasakoja tą patį, tik išsamiau, įpindami smulkesnes siužeto ir raiškos detales: Artūrą įkvėpiančią mūzą Kseną; bulvių sukilimą dėl bazaltinių Gedimino prospekto trinkelių su senu lyderiu Brazdžioniu ir jaunu - riedlentininku; iš pakulų ir alaus bokalo suformuotą Gedimino kalną; istoriją apie sudegintus senus ir pastatytus naujus namus ir t.t.
Tolerancijos simuliatoriuje aktorių funkcijos buvo aiškios, jie buvo rimtai pasiruošę ir jas atliko gan įtikinamai - publikai sudarė sąlygas lengvai įsitraukti ir aktyviai veikti. Atlikėjai (vaidybos studentai ir keletas visiškai nepretenduojančių jais tapti) priekyje žiūrovo buvo net tada, kai šie ėmė uždavinėti netikėtus, nebūtinai patogius klausimus. Vaidinant „Maršrutą" medžiaga buvo sudėtingesnė, aktoriams teko platesnė funkcijų įvairovė. Žaisdami personažus-žmones jie taip pat buvo gan tikslūs, tiek balsais, tiek ir kūnais. O štai kai buvo grįžtama prie istorijos, ypač pereinamosiose ir komentarų scenose, kur reikėtų tikėtis tiesioginio pasakotojo santykio su klausytoju, - tikslumo pritrūko, santykis dažnai taip ir likdavo neaiškus. Gaila, nes būtent iš pasakotojo santykio aiškėja, dėl ko istorija yra pasakojama ir ko ja norima pasiekti.
Štai kad ir pačioje istorijos pasakojimo pradžioje į žiūrovus kreipiamasi, lyg jie būtų trejų metų pypliai. Nors „Maršrutas" ir vaidinamas „Lėlės" teatre, akivaizdu, kad tai yra vienas tų pasirodymų, kurie į „Lėlę" turėtų atvesti suaugusį žiūrovą. Taigi, pirmas uždavinys šio teatro aktoriams - išmokti atrasti ryšį su suaugusiu, rasti būdą, kaip žiūrovą paversti lygiaverčiu partneriu, nesvarbu, kad ir kaip jis žvelgtų į spektaklio medžiagą - neprieštaraudamas aktoriams smagiai laikytų bulves ar atsisakytų eiti kartu, nes keiksmažodžiai neatitinka jo etinių nuostatų. Manau, kad į tikrą politinį ar socialinį teatrą linkęs žiūrovas greičiausiai bus kitoks, nei sėdintis įprastame - tas, kuriam rūpi, jau pasidomėjęs, su pozicija ir argumentais. Tad ir aktoriaus uždavinys čia kitoks - jis turi ne pataikauti žiūrovui, ne čiūčiuoti jį, o, suvokdamas šio poziciją, ją panaudoti savo / spektaklio tikslams.
„Maršruto" atveju žiūrovas yra pasyvus stebėtojas, taigi ir jo pozicija neturi galimybės atsiskleisti. Gali būti, kad jis išvis nieko nežino apie supleškėjusius Šnipiškių namelius, nesuka galvos, kaip toje pačioje vietoje išdygo blizgantys dangoraižiai ir, tiesą sakant, jam nelabai rūpi mikroautobusų vairuotojų likimas. Bet gali būti ir taip, kad jis daugiau nei 10 metų aktyviai seka politinį Vilniaus gyvenimą ir žino ne tik žiniasklaidoje keltas problemas, bet ir pažįsta savivaldybės koridorius. Gali būti, kad ne kartą iš pirmų lūpų yra girdėjęs ir pasakojamos istorijos veikėjų motyvacijas. Todėl tam, kad darytų poveikį ir vienam, ir kitam, aktorius turi turėti savo poziciją. Sąmoningą asmeninę poziciją, kuri neapsiriboja tik spektaklio atlikimu.
Daugiausiai iš atlikėjų ir reikalauja tas pasidomėjęs žiūrovas. Kad aktorius jam būtų įdomus, o spektaklis - paveikus, istorijos pasakotojas scenoje pats turi tapti aktyvistu, išmanyti ne tik pasakojamos istorijos liniją, bet žinoti galimas interpretacijas, turėti argumentų ir kontraargumentų. Nebūtina jų išreikšti žodžiais - jei jie sukasi aplink pasakotoją viso spektaklio metu, apie tai bylos neverbalinė kalba - tonai, pauzės, žodžių tvarka ir pan. Užuot savo mintyse kūręs įprastą, paprastai kiekvieną personažą lydinčią fikciją, aktorius turėtų mąstyti apie jį dirginančią tikrovę ir leisti sau veikti. Užuot viliojęs raiškos priemonėmis, žiūrovą turi vestis paskui savo dirgulius - faktus, argumentus ir įžvalgas, vietoj formos siūlyti idėjas. Ir siūlyti turi drąsiai, nes jos egzistuoja - juk visai nesvarbu, ar bus priimtos, ar ne.
Žiūrint į „Maršrute" vaidinančius aktorius rodos, kad jie bijo deklaruoti savo poziciją. Ir bijo taip smarkiai, kad neaišku, ar patys ją turi. Užuot iš žiūrovo reikalavę prisiminti savo žinias ir argumentus, o sunkiau pasiduodančius - įtikinę savaisiais, jie nesąmoningai stumia į emocinį santykį, lyg visas jų tikslas būtų priversti žiūrovą baisėtis sudrakulėjusiu veikėju, o paprastą žmogelį Stasį atjausti. Emocinis santykis nėra netinkamas, bet po jo turėtų sekti racionalusis - su visu argumentų arsenalu. Priešingu atveju politinis Jankevičiaus teatras menkai tesiskirs nuo emocingų viskuo nusivylusių bobučių mitingų. Jei spektaklio temoje aktorius savo mintimi neina priekyje, žiūrovas mieliau rinksis politiką virtuvėje, - emocijų užtaisas panašus, o už bilietą mokėti nereikia.
Ši problema šiek tiek primena tą, su kuria dirbdamas prie „Barikadų" su lietuvių aktoriais, susidūrė ir Valteris Silis. Įpratusiems kalbėti kitų mintimis, sakyti ne savo, o režisieriaus nuomonę, galiausiai savo mintis reikšti metaforiniais kodais, reikės gerokai paieškoti savųjų. Smagu, kad Agnius Jankevičius žino savo kryptį ir ja eina. Bet ieškoti savo nuomonės, būdų ją aiškiai pateikti ir racionaliai apginti turi ir aktoriai, nes politiniame teatre žiūrovą veikia ne tiek kūrybingumas, kiek sąmoningumas.