Pirma pamoka: istorija
Birutei Mar sausio 11 d. atėjus į sceną ir pradėjus vaidinti „Ledo vaikus" (taip, tokiu pat pavadinimu yra dokumentinis filmas ta pačia tema), beveik iš karto paaiškėjo, kad susirinkome į išmoktų, besimokomų ar niekaip neišmokstamų istorijos pamokų kartojimąsi. Spektaklis sukurtas pagal Birutės Mar tėvų prisiminimus, o ji pati beveik viso spektaklio metu vaidina savo mamą, kurios tėvai (Mar seneliai) buvo mokytojai. Mokytojų ir mokymo tema ne tik siejasi su spektaklio autorės šeima, bet ir su spektakliu: scena įrengta kaip klasės fragmentas (scenografė Kristina Norvilaitė), o aktorė joje, nors kartais užima ir mokinio suolą, labiau primena stipriai į pasakojimą įsijautusią mokytoją.
Taigi žiūrovai yra pamokoje. Mus moko, kad reikia nepamiršti, kaip žmonės su visomis šeimomis buvo vežami į negyvenamas vietas dėl visiškų niekų. Turime nuolat turėti omeny tėvynė ir laisvės vertę. Taip pat mokytoja primena, kad apie traumines tautos patirtis kalbėtis būtina (nors ir nekalba apie tai, kokiu būdu tai daryti būtų efektyviausia).
Antra pamoka: dramaturgija
Spektaklis sudėliotas ne tik iš Birutės Mar tėvų prisiminimų, bet ir iš Dalios Grinkevičiūtės bei Eglės Gudonytės knygų fragmentų, tremtinių eilėraščių. Istorija pasakoti pradedama ir baigiama pačios Birutės, kalbančios pirmu asmeniu apie savo tėvų šeimas. Bet beveik viso spektaklio metu jis vaidina savo mamą. Ir vėl kalbama pirmuoju asmeniu. Žaidimas vaidmenimis, asmenimis, suteikiantis progą ir išgyventi, susitapatinti, bet kartu ir atsiriboti, žinant, kad tai ne man nutinka, regis, labai tinkamas kalbant apie trauminę patirtį (išgyvenat tą viduje paslėptą siaubą, kaip sako pati Mar).
Nestebina ir tai, kad spektakliui atrinkti dramatiški, jaudinantys trėmimo, gyvenimo Sibire epizodai. Jie ne tik turi atskleisti patirtą siaubą, bet ir perteikti moterišką perspektyvą. Moterišką - tai visai ne tokią kaip Balio Sruogos ar Aleksandro Solženicyno pasakojimai, kuriuose tai, kas vyksta, atrodo lyg būtų tapę jų aprašomiems veikėjams (nemaža dalimi - jiems patiems) visiškai normalia kasdienybe. Nors gal čia svarbus visai ne moteriškumas ar vyriškumas? Gal tai labiau skirtumas tarp suaugusiojo, aprašančio suaugusiojo patirtis, ir suaugusiojo, aprašančio vaikystės išgyvenimus. O gal tarp trauminės patirties pavertimo grožiniu tekstu ir tiesiog pavertimo tekstu, pasakojimu (kad būtų galima suvokti, kas nutiko, ir gyventi toliau)?
Trečia pamoka: teatras
Tokį jaudinantį tekstą viena aktorė galėjo perskaityti, regis, nesuskaičiuojamu kiekiu būdų. Tai, ką Mar parodė premjeroje ir rodys toliau, yra jos pasirinktas būdas kalbėti apie jai pačiai skaudžius įvykius. Jos pasirinkta teatrinė kalba dera su scenarijui parinktais fragmentais - pabrėžiamas dramatiškumas, nekasdieniškumas. Balta lininė suknelė, kurią vilkėdama aktorė ateina į sceną, tą įspūdį sustiprina (kostiumų dailininkė Indrė Pačėsaitė). Laiko, pasakojamų įvykių nekasdieniškumą išryškinti turi ir deklamaciją primenantis kalbėjimas, vagono ir krentančio sniego projekcija per visą galinę mažosios LNDT salės sieną ir scenoje vis atsirandantys pasakojimą iliustruojantys daiktai (kalbant apie grojimą armonika, išsitraukiama armonika ir ja užgrojama, pasakojant, kaip vestuvinis žiedas ir šventinė staltiesė išmainyti į bulves, ištraukiama lininė staltiesė ir bulvę, na ir, žinoma, būtinai turi būti tikri raudonas bumbuliukas, veltiniai, žaislinis meškutis).
Pasakojimo dramatiškumą ir išskirtinumą pabrėžia ir tai, kad spektaklio pradžioje tarsi ir nuoširdžiai besikreipdama į žiūrovus aktorė/režisierė vis dėlto publiką paskandina tamsoje. Ji nesitveria aklina ketvirtąją siena, bet tarp žiūrovų ir savęs pastato veidrodį, kurį mes matome kiaurai, o ji mato savo atspindį, nors iš žino, kad yra stebima.
Tačiau toks pasakojimas nepadeda pasiekti trokštamo efekto: sunku išmokti istorijos pamoką, kai mokytoja kalba tarsi sau, tarsi tesiektų apsivalyti nuo savo skausmo. Negali sakyti, kad kalta tik mokytoja, bet tai, jog ji nemezga dialogo, neperteikia atmosferos (projekcija su sniegu ir vėjo ūžimo įrašas - nepakankamos priemonės tamsoje įsitaisiusiems žiūrovams sukurti reikiamą atmosferą) - tikrai negelbsti.
Ketvirta pamoka: tai, ko neišmokome
Mokytis geriausia iš mokytojo, kuriam jauti simpatiją ir kai tas mokytojas padeda įsijausti, patirti. Visi, jaučiantys simpatiją Birutei Mar, neabejotinai išmoks jos siūlomas pamokas apie istoriją ir dabartį. Bet jei tos simpatijos trūksta, tuomet gali kilti sunkumų. Gali būti sunku patikėti mokytojos nuoširdumu (t. y. kalbos tonu, o ne tuo, jog tema iš tiesų asmeniška ir svarbi) ir motyvais, vaizdinių priemonių tikslingumu ir iškalbingumu, pasakojimų fragmentų iliustravimo reikalingumu.
Jei moko netinkamas mokytojas, net ir pats įdomiausias turinys nepasieks mokinio. O šiuo atveju ne visi išmoks istorijos pamokas, kurias mums norėtų priminti Mar. Bet savo spektakliu tikrai primins, kokių pamokų dar neišmokęs teatras: yra daugiau nei vienas vaidybos būdas, atmosferą kurti galima ne tik iliustratyviai, žiūrovų vieta erdvėje veikia patį spektaklio suvokimą, o suvokiant spektaklį svarbūs visi pojūčiai. Literatūrinis teatras įdomus, kai kokybiškai skaitomi labai geri tekstai, režisūrinis - kai režisuoja įdomus, turintis ką ir žinantis kaip pasakyti, žmogus, aktorinis - kai aktoriai sumaniai išnaudoja amato gudrybes ir yra atviri. Kad žiūrovai neužmigtų, net jei kalbama itin jautriai.
