Lapkričio 26 d. Baroko operos teatras pristatė Antonio Vivaldi oratorijos „Juditos triumfas„ premjerą. Tai antrasis šiais metais įsikūrusios trupės darbas, bet pirmasis jos teatrinis pastatymas, nes pavasarį parengtas Georgo Friedricho Handelio oratorijos „Prisikėlimas“ atlikimas buvo koncertinis. Kodėl Baroko operos teatras taip susitelkęs į oratorijas, o ne į operas (juk to ir tikėtumeisi pagal pavadinimą), nelabai aišku (per spaudos konferenciją naujojo pastatymo dalyviai kalbėjo, kaip sunku gauti baroko operų natas - suprask, oratorijų natas gauti lengviau, kad ir pasaulis dar nėra atradęs šiuo atveju Vivaldi operų (ar tikrai?) ir pan.).
Kad ir kaip būtų, „Juditos triumfas„ nutildė visas mintyse kirbėjusias abejones, nes visiškai įtikino būtent kaip teatrinis pastatymas. Meniniu požiūriu pavadinčiau šią premjerą sėkme, o ją laidavo iš esmės du pagrindiniai „banginiai“. Pirmiausia talentingas, išradingas ir grakštus režisieriaus Gintaro Varno bei jo vadovaujamos komandos (scenografijos dailininkė Julija Skuratova, vaizdo projekcijų autorius Rimas Sakalauskas) sumanymas ir sklandus jo įgyvendinimas (išskyrus finalinę spektaklio „kastraciją„ arba jo politinį nukenksminimą, bet apie tai sužinojome jau post factum). O muzikinėje plotmėje, be abejo, kokybės ir stiliaus įspūdžio nebūtų be techniško, įtaigaus ir tiesiog gražaus solistės Noros Petročenko (Juditos) dainavimo. Be abejo, labai svarbu yra orkestras - dirigento Juozo Manto Jauniškio vadovaujamo Baroko operos teatro orkestro styginiai griežė specialiai šia proga gautais baroko strykais ir tai skambesiui suteikė geidžiamo minkštumo, prie kurio prisidėjo ir barokinė teorba (grojo Klaudyna Żołnierek iš Lenkijos), o orkestro pirmasis smuikas Agata Daraškaitė žinių apie senosios muzikos atlikimo subtilybes semiasi net Anglijoje. Svarbu yra ir choras (giedojo „Liepaitės“, choro vadovė Jolita Vaitkevičienė), apskritai visuma. Bet kad ir kaip stilingai griežtų orkestras ar darniai dainuotų choras, be pagrindinių solistų demonstruojamos „klasės„ gero įspūdžio nebūtų. Juo labiau jog virtuoziškosios Vivaldi arijos net ir nelabai giliai besidomintiems baroku pirmiausiai siejasi su fenomenaliu Cecilijos Bartoli atlikimu. Mes Bartoli neturime, užtat turime N. Petročenko, ir šis palyginimas nėra komplimentas, tai - fakto konstatavimas, nes ši solistė ne tik supranta, ką ir apie ką dainuoja, kitaip tariant, yra įvaldžiusi stilių ir techniką, kuri jai leidžia demonstruoti baroko muzikai būdingus muzikinius „afektus“, kontrastus, valdyti balso spalvas, bet jos dainavimas atskleidžia ir turtingą pačios dainininkės prigimtį - Petročenko tiesiog malonu klausytis, jos balsas pasižymi gražiu ir puikiai išlavintu tembru.
Vis dėlto „Juditos triumfas„ kaip „karo oratorija“, kurią režisierius dedikavo už laisvę kovojančiai Ukrainai, gavo ir „kovinį krikštą„. Kilo autentiškas, „nesumeluotas“, kaip mėgstama sakyti TV gyvenimo būdo laidose, skandalas. Kaip paaiškėjo kitą dieną po premjeros, spektaklio finale į sceną neišriedėjo nugalėto tirono galva (oratorijoje biblinė žydų didvyrė Judita nukerta apsvaigintam asirų generolui Holofernui galvą). Šiuo atveju tai turėjo būti Vladimiro Putino galva. Žinoma, ne tikra, o toks à la gipsinis biustas - kaip kad tarybiniais laikais būdavo apstu Lenino biustų (viena iš jų finale pasirodo ir vaizdo projekcijoje greta Stalino galvos ir daugelio praeities tironų galvų). Kaip įvykį aprašo Lrytas.lt portalo žurnalistė Milda Augulytė, į kambario, kuriame buvo saugomas Putino biustas, spyną kažkas prikaišiojo degtukų ir todėl spektaklio finale jos nebuvo įmanoma paimti.
Turint minty, kad visa tai vyko Rusų dramos teatre, visa ši istorija pakvimpa Michailo Bulgakovo „velniava„ (pamenate, su Berliozo galva „Meistre ir Margaritoje“ irgi vyko visas detektyvas), taip pat - tam tikru organizaciniu Baroko operos teatro balaganu, nes kad ir kokie būtų meniniai ir/arba ideologiniai nesutarimai kūrybinio darbo metu, jie turėjo būti vienaip ar kitaip išspręsti iki premjeros. Tačiau akivaizdu, kad niekas iš organizatorių neprisiėmė atsakomybės - arba saugoti tą Putino galvą it akies vyzdį, kad finale ji vis dėlto pasirodytų scenoje, arba, jei Putino galva buvo nepriimtina visai trupei, galbūt net atsisveikinti su režisieriumi. Bet pasielgta buvo, sutikime, pačiu prasčiausiu būdu, provincialaus teatro intrigų lygiu.
Ir vis dėlto, pati geriausia situacijos išeitis būtų, jei visi drauge - statytojai, atlikėjai ir organizatoriai - perliptų per tą Putino galvą ir pasiektų susitarimą, nes spektaklis tikrai vertas kartojimo ir tolesnio gyvavimo. Šiek tiek istorijos. Visas kūrinio pavadinimas yra „Juditos triumfas prieš Holoferno barbarus„, libreto autorius Iacopo Cassetti panaudojo Juditos knygoje pasakojamą biblinę Betulijos miesto apsiausties, kariaujant žydams ir asiriečiams, istoriją kaip alegoriją tuo metu vykusiam karui tarp Venecijos ir Osmanų imperijos. Premjera įvyko 1716 m. lapkritį, ją atliko Venecijos mergaičių prieglaudos ir muzikos mokyklos „Ospedale della Pietà“ auklėtinės, mat „rudaplaukis kunigas" Antonio Vivaldi buvo šios vienuolių išlaikomos įstaigos muzikos maestro. Todėl ir visos partijos skirtos moterų balsams.
Grįžkime į 2014-ųjų Vilnių. Vaizdiniu požiūriu „Juditos triumfą„ pavadinčiau G. Varno ir R. Sakalausko Nacionaliniame operos ir baleto teatre statyto Onutės Narbutaitės „Korneto“ pussesere, mat ne tik vaizdo projekcijų vaiskus spalvynas ir kai kurie motyvai, bet ir scenografijos principai, ypač choro scenose, siejasi su lietuviškuoju „pusbroliu„ (nors „Korneto“ scenografiją kūrė Medilė Šiaulytytė, o „Juditos triumfo„ dailininkė J. Skuratova). Panašus ir požiūris į vyksmą scenoje kaip pabrėžtinai simbolinį, atitrauktą nuo realybės. Turbūt galima būtų atsekti ir kai kurių G. Varno bei J. Skuratovos statytų Claudio Monteverdi madrigalinių operų bruožus, bet atrastos sceninės kalbos tolesnis plėtojimas arba net autocitatos nėra nieko blogo, juo labiau kai šie „atsikartojimai“ yra veiksnūs ir naujame kontekste. Išradingas ir žavus sumanymas solistus „aprengti" lėliniais rūbais (tai priminė vaikystės popierines lėles), kai patys solistai tampa ir lėlininkais. Paprastas, bet puikus sprendimas Juditos atveju: kai ji kreipiasi į Holoferną, sako tai, ką turi sakyti, meluoja, ji - su suknele. Kai lieka viena ir išreiškia savo tikruosius jausmus, ji išsineria iš lėlės drabužio ir tampa gyvu žmogumi.
Ypatingo grožio ir net paslaptingumo scenovaizdžiui suteikia vaizdo projekcijose rodomi autentiški viduramžių rankraščiai su žydiškais rašmenimis. Visa pastatymo stilistika, balansuojanti tarp lėlių teatro, animacijos ir komiksų, žaidybiškumu turėtų būti patraukli ir jaunajai auditorijai. O drauge tikrai labai neblogu lygiu atlikta muzikos partitūra galėtų būti įdomi Vivaldi muzikos gerbėjams, kurių juk yra tikrai nemažai. Surinktas penkių solisčių ansamblis, ko gero, yra geriausia, ką šiuo metu galėtume rasti Lietuvoje atlikti baroko muziką. Ne viskas buvo tobula, bet visuma buvo tikrai gera. Holoferno partiją dainavusi Renata Dubinskaitė sceniškai ryškiai įkūnijo savo personažą, bet dainavimu vis dėlto nesužavėjo - vietomis stigo balso paslankumo ir, manyčiau, dainininkė dar neatrado tikro savo balso tembro, autentiškos spalvos, kuria būtų galima gėrėtis. Holoferno tarną - eunuchą Vagaus - vaidinusi Diana Tiškovaitė dainavo paslankiai, tačiau malonaus tembro solistės balsas buvo kiek vienodokas, stigo išraiškos kontrastų. Sunkiau su Vivaldi techniškojo baroko iššūkiais tvarkytis sekėsi Juditos tarnaitę Abrą vaidinusiai jaunai dainininkei Rūtai Vosyliūtei, o vienintelę finalinę Oziaso ariją atlikusiai Eglei Šidlauskaitei šis pasirodymas, manyčiau, nebuvo pats sėkmingiausias jos karjeroje. Kita vertus, galbūt tuo metu užkulisiuose jau vyko „Putino galvos detektyvas" ir tai šiaip jau gana patyrusią solistę galėjo išmušti iš vėžių. Tačiau, pasikartosiu, nepaisant minėtų kritiškų pastabų, kūrinio muzikinis atlikimas vertas dėmesio ir pakartojimo ne ką menkiau nei įspūdingasis reginys. Ir, žinoma, su Putino galva finale. Nes dabar jau pusė publikos eis žiūrėti, kada gi ji pasirodys. Ir tikrai nemanau, kad toks finalas galėtų ką nors sugadinti. Pagaliau, gal vertėtų pačiai publikai leisti nuspręsti, kas jai priimtina ir kas ne.
