Onutės Narbutaitės opera „Kornetas“ – tai gerybinė haliucinacija

2014-11-09 lrytas.lt, 14 119

aA

Romanas Širouchovas

Spalio 6-oji, Nacionalinis operos ir baleto teatras. Vėluoju. Tamsumoj randu kažkokį krėslą salės gale... Prasideda I veiksmas. Pirma scena - nusileidžia durys į skirtingus korneto Rilkės sapnus. Onutės Narbutaitės opera pati yra lyg begalinis sapnas, nesibaigiantis skrydis vienu įkvėpimu.

„Kornetas" - nuostabus puikiai sinchronizuotų vaizdų ir subtilaus garso derinys. Minimalistinės dekoracijos ir meditacinės dinamikos vaizdo projekcijos nepriekaištingos. Išsiliejęs purpurinis kraujas, sustingęs oras, elektroninės jūros mirguliuojančios bangos, dirbtinė ugnis, apleistos katedros iš žmonių kaulų.

Praplaukiantis „šopenuojantis" pianistas su vienu užburiančiu akordu, 3D veidrodžiai ir pudruotų perukų minia. Pageidaujančiam žaismingo siužeto, arijų ir burlesko, geriau į „Kornetą" neiti, nes tai, pakartosiu, begalinis sapnas, pereinantis iš vieno pasąmonės kambario į kitą. Iliuzijų ir atbalsių fantasmagorija.

Kraujuojančios scenos lauke pirmą kartą pasirodo Raitelio figūra, kuri lydės žiūrovą per visą kūrinį. Įvairių minčių ir daiktų virtinė nepaleidžia Korneto. Sapnų mergaitė, šaukianti merginą, mirštanti paskui ant jo rankų. Ažūrinė žiema. Vaikų-vaiduoklių choras prie krištolinio gaublio. Praeitis užrakinta lyg gražiai apsirengusios ponios narveliuose. Kornetas lyg Faustas skrenda savo sapnuose virš besikeičiančio pasaulio, nerandantis nei ramybės, nei ramios mirties.

Muzika fragmentiška, kaip iš užsukamojo namelio, bet ne galutinai suskilusi. Muzika kaip ištraukos iš Nebaigtosios simfonijos. Besikartojančios, lyg „užsemplintos", ištraukos iš Fryderyko Chopino čia ir ten. Užuomina į Richardą Wagnerį... Mikrotoninis švilpimas ir post-barokiniai choralai. Marširuojantys šokiai ir šokanti mirtis. Wolfgango Amadeaus Mozarto laikų diskoteka. Muzika, kuri įtraukia ir paleidžia. O.Narbutaitės muzikinis braižas atpažįstamas ir nepakartojamas.

Manau, kad šiuolaikinėje operoje ir kine siužetas - barokinės-romantinės epochos palikimas - atlieka patį paskutinį vaidmenį. Simbolinės naracijos, poetinis deklamavimas, vaizduotės misterija priartina mus prie gilesnės (kaip spėjama) viduramžių ar antikos laikų dvasinės patirties. Procesas vietoje veiksmo, šviesa ir atspindžiai vietoje vaizdų. Jei jūs norite sužinoti, apie ką yra „Kornetas", apčiuopti libreto detales, prašom paskaitykite puikiai ta proga išleistą knygutę.

O.Narbutaitės „Kornetas" - tai gerybinė haliucinacija, kurią norisi išgyventi vis giliau ir giliau. Šie debesys, slenkantys mėnuliu, skirti ne tiems, kurie ieško komforto bėgdami nuo gyvenimo aistrų. Ši opera - lyg praraja tarp gyvenimo splino ir jo idealo, t. y. svajonių apie jį.

LRYTAS.LT

 

recenzijos
  • abcd prie teatro laužo

    Režisierius Justinas Vinciūnas „Pranašystėje“ eksperimentuoja ir su tekstu, ir su aktoriais. Jis nesistengia akcentuoti nei handkiškų nuojautų, nei aktorių bendrystėje besirandančių blyksnių.

  • Eižėjantys luobai

    „Stand-up’as prasmei ir beprasmybei“ leidžia atsiskleisti aktorių Vitalijos Mockevičiūtės ir Karolio Kasperavičiaus meistrystei, parodyti komišką, psichologinę ir net tragišką savo pusę.

  • Geras oras, jei nežinai ką pasakyti

    Kūrėja Kristina Marija Kulinič siūlo kalbėtis. Bet per pusantros valandos išnagrinėti tiek klausimų – neįmanoma. Vietoje to, kad pasirinktų vieną ir nertų giliau, siekė aprėpti viską. Tad spąstai užsidarė.

  • Būsenų „Kartoteka“

    Varnas sukūrė bendrą spektaklio konstrukciją, o visa Herojaus vidinė kelionė priklausė tik nuo Svobono kūrybos. <...> Jis – regimas veiksmo režisierius, ir kuriantis save, ir valdantis visą situaciją.

  • Krystiano Lupos pėdsakai „Užburto kalno“ teritorijoje

    Režisierius ištobulino liupiškojo teatro požymį – savo paties buvimo tarp žiūrovų įgarsinimą. <...> Lupos čia ir dabar kuriamas „garso takelis“ ir žavėjo, ir trukdė.

  • Prapjauti tamsą

    Greičiausiai nesijuokiu todėl, kad ėjau žiūrėti juokingo spektaklio. Pavadinime įrašytas stand-upʼas kuria labai konkretų lūkestį. Žiūrovai mato jautriai gedulą apmąstantį spektaklį, kuriame yra ir humoro.

  • Bananai – minkščiausi vaisiai

    Atlikėjai skendo švelniai gelsvoje šviesoje ir atrodė it nužengę tiesiai iš „Paskutinės vakarienės“. Vis tik miniatiūros „Šokti 1000 metų“ nuotaika labiau panašėjo į gyvenimo šventės pradžią, o ne pabaigą.

  • Taisyklių rėmai

    Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklyje „Atidaryk duris“ minimos durys buvo pravertos, bet toliau nežengta: formalus bendradarbiavimas įvyko, tačiau pristigo kūrybinės sinergijos.