Padažai - geras priedas prie maisto. Jie gali būti įvairios konsistencijos, spalvos, skonių. Patiekalui gali suteikti išskirtinių savybių, bet gali jį ir sugadinti. Kuo čia dėtas padažas? Prieš „Aušros pažado" premjerą Kauno nacionaliniame dramos teatre spalio 4 ir 5 dienomis vaikiškai pajuokavus apie Aušros padažą, tas padažas ėmė ir prikibo. Ir net Romain Gary romano ,,Aušros pažadas'' skaitymas nepadėjo pamiršti įkyriai galvoj skambančio kvailo juokelio. Gerai bent tiek, kad žiūrint spektaklį minčių apie padažus nebekilo. Nors apie maistą pagalvoti progų buvo.
Agnė Sunklodaitė ne tik režisavo „Aušros pažadą", bet ir pati parašė inscenizaciją. Romanas spektakliui nėra tik atspirties taškas: panaudojamas ir siužetas (motinos ir sūnaus santykis), ir personažų kalba. Autobiografinis, pirmuoju asmeniu parašytas kūrinys kvieste kviečia skolintis rašytojo kalbos stilių ir net ištisus paragrafus (tai, regis, labai palengvina inscenizacijos rašymo darbą). Konstruojant spektaklio siužetą iš romano išrinkti svarbesni epizodai. Atsisakoma visų sunkiau virškinamų, aštresnių įvykių ir pamąstymų, ypač tų, kurie susiję ne tiek su pasakotojo asmeniu, kiek su jo ir motinos santykiu. Veiksmas sudėliotas chronologiškai, kartais leidžiant minčiai šoktelėti į praeitį ar ateitį. Inscenizacijoje taip pat akcentuojamas R. Gary ir Emile'io Ajaro (rašytojo slapyvardis - Red.past.) pokalbis, besitęsiantis viso spektaklio metu. Tiesa, E. Ajaras scenoje nepasirodo - jam atstovauja ekrane projektuojami užrašai, su kuriais kalbasi, diskutuoja R. Gary įkūnijantis Sigitas Šidlauskas.
R.Gary "Aušros pažadas" (rež. A.Sunklodaitė), NKDT. Nuotraukų autorius - Donatas Stankevičius.
Spektaklio pradžia žadėjo dar vieną įdomų sprendimą: pagrindinis personažas turėjo būti ne dvigubas, o trigubas. Taigi atskiriami ne tik R. Gary bei E. Ajaras, bet pirmoje scenoje pabrėžiamas ir aktorių atskyrimas nuo jų vaidinamų personažų ( JŪRATĖ ONAITYTĖ: Sveiki, aš - Jūratė Onaitytė. S. ŠIDLAUSKAS: O aš Romain Gary. J. ONAITYTĖ: Jau?), tačiau veiksmui įsibėgėjus šios takoskyros nebeliko. Šis išlaikytas minimalus atsiribojimas leidžia manyti, kad psichologinės vaidybos mokykla tiesiog negalėjo netriumfuoti (juo labiau, kad būtent ji išugdė abu šio spektaklio aktorius, nuo kurių daugiausiai ir priklauso „Aušros pažado" sėkmė). Ir nugalėjo ji ne tik aktorius, bet ir režisierę-inscenizacijos autorę. Nors, regis, būtent tokia vaidyba šiame spektaklyje turėjo būti nepageidaujama. Atsiribojimas, manipuliavimas savo asmenybe ir personažo tekstais, nurodomi jau pačioje pirmoje scenoje. Žiūrovų artumas (spektaklis rodomas Rūtos salėje) leido tikėtis ne-vaidybos. Ne-vaidindami aktoriai (kaip nemažoje dalyje Oskaro Koršunovo „Dugne" ir „Žuvėdros" scenų ar visai šviežioje Tado Montrimo premjeroje „Keletas pokalbių apie (Kristų)") scenoje būtų sukūrę daugiau nuoširdumo, tikrumo, romanas būtų perteiktas ne tik jautriai, bet ir asmeniškai.
Vis dėlto jautrumo spektaklyje netrūko. Tiesą pasakius, „Aušros pažade" galima pamatyti labai skirtingų jo proveržių. Nuo itin teatrališkų tragedijų vaidinimo (čia sau lygių Kauno teatruose J. Onaitytė beveik neturi) iki subtilių motinos ir sūnaus santykio akimirkų (S. Šidlauskas padėjęs galva J. Onaitytei ant kelių klausosi pasakojimų apie piktuosius dievus, su kuriais jis turėsiantis kovoti visą savo gyvenimą). Teatrališko dramatiškumo ir subtilaus, jautrumo kontrastai, kameriniame, neilgame spektaklyje neatrodė įdomūs ar reikalingi. Pradėdami vaidinimą aktoriai pabrėžė, kad veiksmas vyksta teatre, kur viskas įmanoma. Tačiau jau spektaklio metu paaiškėjo, kad vis dėlto įmanoma ne viskas. Neįmanoma pasirodė ne tik suderinti visiškai skirtingų jautrumo apraiškų, bet, kaip dažname spektaklyje Lietuvoje, sunku perteikti ir patį sąlygiškumą. Ir nors „Aušros pažade" veiksmas vyksta apytuštėje scenoje tarp juodų kulisų ir plevėsuojančių baltų, permatomų užuolaidų-ekrano, paliekama daug erdvės tekstams ir vaizduotei, tačiau buitis įsiveržia ir cigaretės dūmuose bei raugintų agurkų kvape paskandina sąlygiško teatro pažadą.
R.Gary "Aušros pažadas" (rež. A.Sunklodaitė), NKDT. Nuotraukų autorius - Donatas Stankevičius.
Sąlygiškumas iš karto po jo deklaravimo pirmojoje scenoje pamažu traukėsi užleisdamas vietą iliustratyviai, lengvai muzikėlei, primenančiai begarsiame kine skambėjusias melodijas, - juk mama vesdavosi Romušką į kiną (kompozitorius Deividas Gnedinas), stilizuotiems, ne patiems dailiausiems, kostiumams (dailininkė Giedrė Brazytė). O galutinai iš salės sąlygiškumą išprašė J. Onaitytės vis uždegamos ir gesinamos cigaretės (jeigu romane parašyta, kad motina rūko, tai ir aktorė turi nesiskirti su cigarete?) ir pasakojimas apie vaikystėje su mama valgytus raugintus agurkus - aktoriai čia pat scenoje jais ir pasivaišina. Tad toks tas teatras, kuriame viskas turėtų būti įmanoma: žiūrovai gali atstoti Švedijos karalių, o štai romane minimas agurkų valgymas ir nuolatinis rūkymas yra nepakeičiami ir „privalomi" scenoje.
Galvojant apie spektaklį neapleidžia įspūdis, romanas jį nugalėjo. Režisierė norėjo ne tik perkelti literatūros tekstą į sceną - tuo neleidžia abejoti keliose scenose sužmėžavęs sąlygiškumas. Kam reikalingas prisistatymas vardais, žaidimas su žiūrovais jei terūpi perpasakoti R. Gary istoriją ir pagrindinio veikėjo santykius su motina? Originalaus sumanymo šešėlis vis dar šmėžuoja, tačiau literatūra jam užstoja beveik visas galimybes būti matomam. O norint sukurti savitą, teatrinį tekstą, kokį spektaklis tik prasidėjęs žadėjo, regis, tereikėjo atsisakyti kai kurių nudėvėtų sprendimų. Pirmiausia, neiškalbingų stilizuotų kostiumų, scenografijos ir muzikos bei kituose spektakliuose ne kartą matytų mosavimų vėliavomis ar ratus sukančių lėktuvėlių... Taip pat reikėjo paprašyti aktorių nevaidinti bei suasmeninti motinos ir sūnaus istoriją (ir ne tik mintyse, bet ir statant spektaklį!).
Spektaklio metu juokelis apie padažą pasimiršo. Bet suvirškinus tai, kas vyko scenoje paaiškėjo, kad nebuvo apsirikta. Nors „Aušros pažadas" pasirodė esąs maistingesnis nei scenoje triaukšti agurkėliai, vis dėlto tai - ne pagrindinis patiekalas, o lengvai virškinamas, skystokas padažiukas. Tiems, kas nori poilsio ir bijo į knygą dantis išsilaužyti.
