Kartais pamačius naują spektaklį apninka abejonės, kad gal geriau apie jį nerašyti, gal nutylėti ir užmiršti. Panašiai jaučiausi ir po Keistuolių teatro spektaklio „Tūla ir kiti".
Nieko lyg ir ypatinga: esi teatre, žiūri vaidinimą, o jautiesi įkliuvęs į laiko gaišatį, neturinčią nieko bendra su teatro kūryba rašo „Lietuvos rytas".
O jeigu rašyti, tai kaip? Ir kaip gyventi parašius, ką iš tikrųjų manai? O kaip gyventi tam, apie kurio darbą rašai taip negražiai?
Niekalas nesustabdomas?
Iš pradžių prisiminsiu vasarą Palangoje. Liepą prie „Ramybės„ klubo sustojo autobusiukas su užrašu „Keistuolių teatras“. Bilietai išpirkti, salė sausakimša!
Scenoje artistas Vytautas Rašimas vaidino monospektaklį pagal šviesaus atminimo rašytojo Gendručio Morkūno esė tekstus „Švęsti kosmose ir tvarte".
O, ne. Per didelė garbė rašyti, kad jis vaidino. Jis maivėsi, kibino žiūrovus sakydamas, kad pats nemėgsta būti kibinamas. Jis sėdėjo, gulėjo, straksėjo, skeryčiojosi, dainavo, rėkavo.
Tai buvo beprasmiška ir įkyru. Jautrūs, subtilūs G.Morkūno tekstai tikrai nekelia pasidygėjimo. Čia jau aktorius persistengė.
Dekoracija - seni laikraščiai ir šiukšlių dėžės. Gal ir tą spektaklį reikėtų ten sukišti. Ką dar su juo daryti? Atsistoti ir išeiti.
Vieni žiūrovai taip ir darė. Kiti po spektaklio kreipėsi į „Ramybę„ sakydami, kad visada čia eidavo, nes įdomu ir lygis aukštas, bet jei „Ramybė“ dar rodys tokius niekalus, tai viskas, jie užmirš kelią į šį klubą.
Pasielgiau senoviškai. Parašiau laišką teatro vadovui. Paklausiau, ar niekam tame teatre nerūpi artistų (ne)gabumo lygis, teatro garbė ir t.t.
Iš atsakymo supratau, kad jei ir rūpi, nėra instrumentų sustabdyti niekalą. Tas žmogus ir toliau švęs tvartą su „keistuolių" vardu.
Sprendimai - keisti
Atėjo ruduo. Žinojau, kad Andrius Kaniava repetuoja monospektaklį pagal Jurgio Kunčino „Tūlą„, kuri jį pakerėjusi. Buvau kviečiama pažiūrėti, bet spektaklis - tik kartą per mėnesį, ir kiekvienas būtinai sutampa su kuo nors kitu. Pagaliau vietoj kitos premjeros pasirinkau A.Kaniavos „Tūla ir kiti“.
Ruošiausi tam vakarui. Vėl skaičiau „Tūlą", sklendžiau virš Užupio į namą su apside prie Vilnios. Sėdėjau vėl tose kavinėse, tuose užkaboriuose, kur niekada nebuvau, bet buvau.
Kiek skausmingų, brangių, atpažįstamų dalykų toje meilės istorijoje. Kaip smalsu, kokia ji atrodys teatre.
Bet neįsivaizdavau, kad spektaklio autoriaus sprendimai gali būti tokie svetimi literatūrai, pagal kurią jis imasi vaidinti. Tai, ką pamačiau, buvo anekdotų apie girtuoklius šiupinys. J.Kunčino kūrybą aktorius susitvarkė savaip. Žodžius, mintis, akcentus sudėliojo kaip jam patogiau.
Girtuoklių nuotykių trupiniai
Kažkoks nekoordinuotų judesių tipas, esą rašytojas (artistas A.Kaniava), vilkintis paglamžytais drabužiais, atvyksta į susitikimą su skaitytojais (spektaklio žiūrovai).
Jis paprašo klausimų, gauna juos, atneštus ant padėklo, perskaito ir atsakinėja neva pamąstydamas, pajuokaudamas ir vis prisimindamas kokią storžievišką gėrimo su kuo nors istorijėlę.
„Tūlos" puslapiuose galima nesunkiai rasti gėrimo motyvų, bet rasti vien juos, šitaip juos išryškinti ir sublevyzgoti - čia jau artistinis fokusas. Atrodė, kad klausai varganų priplėkusių humoreskų apie geriančius menininkus ir jų antrą galą. O apie ką gi dar bus juokinga?
Kartais trumpam pasikeisdavo apšvietimas ir artistas imdavo minėti Tūlos vardą, bet šie epizodai liko beskoniai ir nė iš tolo neprilygo girtuoklio memuarų šaunumui.
Personažas pusantros valandos nuolat žvilgčiojo į laikrodį, artistas be saiko braukė plaukus, krintančius į akis. Plaukus galima sutvarkyti kirpykloje. O kas sutvarkys artistą? Spektaklį?
Bohemos metraštininko kelias
* J.Kunčinas (1947-2002) - poetas, eseistas, vertėjas, vienas žymiausių lietuvių prozininkų po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo.
* Garsiausias rašytojo kūrinys - romanas „Tūla„, už kurį 1993 m. autorius buvo apdovanotas Rašytojų sąjungos premija. „Tūla“ priskiriama prie ryškiausių lietuvių literatūros kūrinių, pasirodžiusių per du pastaruosius dešimtmečius. Fatališka meilė, Vilniaus gatveles užgulusi sovietmečio pilkuma, nerimo ir liūdesio slegiamas inteligentiškas jaunuolis - iš tokių vaizdų susiklostė J.Kunčino romanas.
* Anot vertėjo, literatūros kritiko L.Jonušio, „J.Kunčinas, „Tūloje„ ir kituose romanuose pirmą kartą prabilęs apie valkataujančio sovietmečio inteligento patirtį, atvėrė visai naują perspektyvą“.
* J.Kunčinas laikomas sovietmečio bohemos metraštininku, jis poetizavo vidinę autonomiją kaip alternatyvą visuomeninio gyvenimo absurdui. Rašė ironiškai, kartais ciniškai, bet drauge jautriai ir įtikinamai.
