Praėjusį savaitgalį į Valstybinio jaunimo teatro repertuarą įsiveržė naujausias režisieriaus Agniaus Jankevičiaus spektaklis „Nesistebėk, jei kas nors ateis padegti tavo namų". Nors teatro namai ir nebuvo padegti, bet žiūrovai, mėgstantys šio teatro spektaklius, turbūt ne tik nusistebėjo, bet gal ir sutriko. O netyčia užklydusieji į teatrą, kuris jiems anksčiau asocijavosi tik su Vido Bareikio režisuotu „Kovos klubu", irgi galėjo kilstelėti kokį antakį. Jankevičiaus premjera šiek tiek sušildė Jaunimo teatro repertuarą ir bent truputį pakėlė šio teatro meninio lygio temperatūrą.
„Mane, kaip žmogų ir kaip pilietį, jau kurį laiką erzina bei gana skeptiškai nuteikia pseudodemokratinis, pseudoliberalus kapitalistinis pasaulis. Tampa aišku, kad rinkos ekonomika laisvės nesuteikia", - tokį nepasitenkinimą skelbė režisierius skelbė prieš premjerą. O kokia ekonomika suteiktų laisvę? Kapitalistinio, kaip ir socialistinio, pasaulio siūlomų laisvių ir nelaisvių pavyzdžių, manau, rastume ne viename istorijos puslapyje, išgirstume ne vienoje dabarties politologų, sociologų, filosofų diskusijoje ar tiesiog pamatytume per televizijos transliuojamas žinias. Bet juk jau senokai pastebėta, kad laisvė kapitalistinėje visuomenėje visada santykinė (ar įmanoma kitokia?). Juk, pavyzdžiui, darbininkas gali laisvai parduoti savo darbo jėgą, bet ją pardavęs praranda laisvę. Būtent išnaudotojų ir išnaudojamųjų santykiais (nors tiksliau - pastarųjų beviltiška situacija) susirūpino Agnius Jankevičius ir jo naujausio darbo bendraautoriai.
Kaip „pseudodemokratinės" visuomenės narys, režisierius laisvai (bent taip skelbia spektaklio reklama) pasirinko jauno lenkų dramaturgo Paweło Demirskio pjesę - beveik vien iš dialogų susiūtą šiurkštų šiuolaikinės visuomenės kailį. Tokio teksto atsiradimą lėmė prieš keletą metų Lodzėje įvykusi nelaimė - jaunas darbininkas žuvo neaiškiomis aplinkybėmis italų bendrovės fabrike, o jos vadovai neprisiėmė atsakomybės ir netgi bandė papirkti žuvusiojo giminaičius. Demirskis į šią situaciją siūlo pažvelgti per individualų didinamąjį stiklą, t.y. žuvusiojo žmonos akimis.
Užteko vos kelių dailininkės Lauros Luišaitytės kūrybinių gestų ir Jaunimo teatro scenoje taip pat išdygo fabrikas. Dailininkė nurengė teatro scenos sienas ir lubas, pasimatė juoduojantys radiatoriai, aukšti pastoliai, sukabintų prožektorių eilės ir kt. Atidengtą Jaunimo teatro sceną esu kelis kartus mačiusi skirtingų spektaklių metu, kai publika būdavo susodinama scenoje. Tačiau šįkart, vos žvilgtelėjus į scenos juodumą iš žiūrovų salės, toks atvirumas nepasirodė malonus. Nerimą, grėsmę liudijo ir à la betoninė fabriko „kepurė" su kaminais, ant kurios šono spektaklio metu buvo projektuojami epizodų pavadinimai (pavyzdžiui, „Dievas Garbė Šaldytuvas" arba „Kur pasidėjo visi normalūs žmonės?"). Pastarasis, beje, pasirodė virš balto rojalio.
Jei būtų leista autoriaus mintis tapatinti su kūrinyje perteikiamomis idėjomis, teigčiau, kad Jankevičius vis dėlto prieštarauja pats sau. Tame pačiame priešpremjeriniame interviu režisierius aiškiai prisipažino nemanąs, jog žmonės yra geri, jie, pasak kūrėjo, - iš prigimties tamsūs padarai. Tačiau spektaklio veikėjus - italų bendrovės vadovus ir jų lietuvius-pavaldinius bei pastarųjų artimuosius - lengva suskirstyti į „bloguosius" ir „geruosius", grobuonis ir aukas, galinguosius ir silpnuosius, pavergiančius ir pavergtuosius (lyg pasauly neegzistuotų geraširdžių direktorių ar piktadarių valytojų...). Bet gal tai palikime, sulygę, kad kūrėjai leidžia suprasti, kad žmonių būna ir gerų, tik tokiems gyvenime sunkiau sekasi.
Jaunimo teatro spektaklyje geriausi sėkmės kompanionai - karjeristai, lengvai manipuliuojantys kitais žmonėmis. Tačiau patys rimčiausi iš jų - Direktorius (Ignas Ciplijauskas) ir Italų vadovas (Aleksas Kazanavičius) - čia neatrodo kaip pavojingos fabriko „kepurės", kybančios virš trapių gražių rojalių. Aktoriai žaismingai ironizuoja ir šaržuoja jų kuriamą vadovybę, kuri ginčijasi (lietuviškai ir itališkai) dėl kokių nors nebūtinai svarbių dalykų. Išsičiustiję, kostiumuoti, savimi pasitikintys ir patenkinti vyrukai tikrai negalvoja, kaip taupyti pinigus, nes turi ne tik jų, bet ir puikų visos įmonės „saugiklį" - Advokatę (Dovilė Šilkaitytė).
Pastaroji - „geležinė ledi" ir karjeristė ne vien iš didžiosios K. Ši moteris saugo ir aršiai gina šaldytuvų įmonės legalius (jei tokių yra) ir nelegalius reikalus. Gan taupūs ir griežti aktorės judesiai, įtemptos stygos laikysena neleidžia suklysti - šis padaras pasieks visko, ko norės. Būtent Advokatei pavesta užglaistyti darbininko žūtį fabrike, todėl jos pokalbiai su pagrindine spektaklio veikėja, mirusiojo žmona (Agnė Ramanauskaitė) daugiausiai atskleidžia strategijas, kuriomis vadovaujasi galią turintieji, ir ko turi atsisakyti bejėgis žmogus tam, kad liktų žmogumi.
Dovilei Šilkaitytei, kaip ir žuvusiojo Seserį kuriančiai Aušrai Pukelytei, teko atsakingiausia užduotis - padėti Ramanauskaitės herojei, lyg tam pavojingoje vietoje stovinčiam baltam rojaliui, suskambėti. Žuvusio darbininko moteris vienintelė nori išsiaiškinti teisybę, t.y. kas atsakingas už jos vyro žūtį. Aktorė ją vaizduoja kaip ryžtingą, drąsią būtybę, nors ir sugniuždytą ir gniuždomą toliau. Pirmus kartus Ramanauskaitės, Šilkaitytės ir Pukelytės duetai atrodo įdomūs, nes dar stebi ir bandai suprasti, kokie jų vaizduojamų moterų tarpusavio santykiai. Bet vėliau vaidmenys, lyg prastai pritvirtintos kaukės, ima smukti ir atveria aktorinio tikslumo, išradingumo stoką. O to nepavyksta pridengti nei pjaustomu kopūstu, nei rankose virpančiomis laidotuvių gėlėmis, nei vaikščiojimais pirmyn atgal, nei rankų skėsčiojimais.
Panašiai „atsidengia" ir Giedrius Arbačiauskas, kuriam režisierius paskyrė Lietuvių vadovo vaidmenį. Kol aktorius veikė tarp kolegų, jo vaidmuo - gudraujantis išnaudotojas - skleidėsi. Tačiau kai Arbačiauskas pasisuko į žiūrovus ir pabandė vesti kompanijos organizuojamus „darbuotojų mokymus", t.y. aiškinosi, kiek salėje yra vyrų ir kiek - moterų, vis prašydamas publikos aplodismentų, Lietuvių vadovo paveikslas subyrėjo ir pasimatė primityvus bandymas „suaktyvinti" žiūrovus.
Aktyvi visuomenė - šiuo metu ne vieno Lietuvos piliečio svajonė. Tačiau Jankevičiaus premjeros pabaigoje naujas Darbininkas (Simonas Storpirštis) konstatuoja, kad žmogus niekam nerūpi ir į jį investuojama tik dėl to, kad jis - pigi darbo jėga. Akivaizdu, kad Lietuvoje yra žmonių, kuriems rūpi kiti, ir nors su pastaruoju teiginiu Agnius Jankevičius turbūt nesutiktų, jis pats yra vienas iš tų, kuriems ne vis vien. Tiesiog kartais pesimistiškai pamirštame, kad pilietiškumu ar rūpestingumu, nors sunkiai, bet galime užkrėsti kitus. Gal tiesiog reikėtų pradėti nuo nedidelių dalykų. Pavyzdžiui, spektaklyje Valytojas (Sergejus Ivanovas) neblogai pastebi, kad norint netapti pigia darbo jėga reikėtų bent išmanyti savo teises ir laisves, kad paskui, keikiant savo prastą gyvenimą, netektų, kaip jam, „keršyti" vadovams fiziškai.
Pirmas keliolika spektaklio minučių iš tiesų buvo sunku patikėti, kad sėdi Jaunimo teatro žiūrovų salėje. Gyvas elektrinės gitaros gausmas (muziką rinko, kūrė ir atliko Jonas Sakalauskas), ratu scenoje bėgantys keli aktoriai, stabtelintys į šonuose esančius mikrofonus išsakyti savo minčių apie socialinę situaciją, ant stalo šliukšteltas kraujas iš kibiro ir t.t. - socialinei temai buvo pritaikytas ritmas, kaita, šiuolaikinė kalba, aiški kritika ir energija. Jei režisierius nebūtų atsakingas už spektaklio visumą, t.y. ir aktorių vaidybą, sakyčiau, kad šis Jankevičiaus darbas itin įdomus. Dabar tegaliu pagirti režisūrinius sumanymus ir prikibti prie jų „įgyvendinimo kokybės".
Vargu ar spektakliui „Nesistebėk, jei kas nors ateis padegti tavo namų" tiktų neretai socialine tema rėkiantiems kūriniams taikomi epitetai „aštrus", „šokiruojantis", „provokuojantis" ir pan. Jei kam nors vis dar alergija nuo keiksmažodžių scenoje ar kalbų apie prezervatyvus, spektaklis pagal Dermirskio pjesę - dar viena proga ją išsigydyti. Apskritai šis Jankevičiaus ir jo bendraautorių kūrinys, mano manymu, ne tik kritikuoja socialines žaizdas, bet ir padeda prisiminti, kad visuomenė sudaryta iš atskirų žmonių ir kiekvienas jų laisvę gali atrasti mylėdamas kitą.
