„No Theatre„ ir toliau juda. Trumpam sustoję ties Chucku Palahniuku, jie nenustojo ieškoti kitokios sceninės kalbos. Šį kartą jie imasi ekranizuoti „Nematomus monstrus“. Būtent ekranizuoti, nes galutinis dviejų valandų trupės susitikimo su žiūrovu rezultatas - ilgametražis vaizdo pasakojimas. Žinoma, kiekvieną kartą kitoks, - tai jau teatro prigimties nuopelnas. Susirinkusieji į Teatro areną spalio 8 d. tapo išskirtiniais svečiais filmavimo aikštelėje.
Pasakojimas - visada apie kitą
Nemačiusiems ir nežinantiems romano siužeto: suluošinto veido mergina (Elzė Gudavičiūtė) pasakoja savo istoriją iki ir po patirtos traumos (balsas už kadro, Ji iki traumos - Jurga Šeduikytė). Kartu su drauge (Eglė Špokaitė) siekusi modelio karjeros, turėjusi vaikiną (Dovydas Stončius), kovojusi dėl savo tėvų dėmesio (Dalia Overaitė, Vaidotas Martinaitis) Ji staiga tampa mažu, nebyliu monstru. Naujajame gyvenime ją lydi transvestitas Brendi (Emilija Latėnaitė), vis stebinantis ne tik kitus personažus, bet ir publiką.
Kaip ir „Kovos klube", šiame romane rašytojas istoriją pateikia jam patogiu montažo principu. Šį kartą režisierius Vidas Bareikis į pagalbą pasikvietė dramaturgę Gabrielę Labanauskaitę, kuri jam padėjo atsirinkti svarbiausius romano momentus ir juos paversti tikru scenarijumi. Iniciatyva puiki ir sveikintina, tik abiem kūrėjams dar reiktų nemažai padirbėti šlifuojant jų pasirinktą istorijos variantą. Per premjerą buvo aiškiai justi tarp pagrindinės ir šalutinių istorijų šokčiojantis dėmesys, kartkartėmis suklaidindavęs žiūrovą ar net jį trumpam prarasdamas.
Žinoma, toks istorijos trūkinėjimas užkoduotas ir pačiuose personažuose. Kiekvienas jų siekia papulti į eterį, būti pastebėtas Dievo televizijoje, kur šiandien „visi geria narkotikus, o tuo metu dūžta jų likimai". Nuo pat pirmų spektaklio minučių režisierius mus murdo šiuolaikino absurdo purve, kur kiekvienas, nesvarbu kokios lyties, amžiaus ar orientacijos, nori būti mylimas. Nori pavogti istorijos pasakojimą iš kito. Bet kas toks esi tu pats? Ir už ką nori būti mylimas?
Vaizdinių karta
Esame vaizdinių karta. Tai -mūsų realybė, maža to, - būdas, kuriuo mes ją suvokiame. Ekranas gilumoje, ekranas ekrane, ekranas veiduose ar atvirkščiai. Vaizdo režisierius Jonas Tertelis dvi valandas nardo spektaklio erdvėje, kurios centras - baltas kryžiaus formos podiumas, dalijantis sceną į keturias dalis.
Tuo pat metu J.Tertelis kuria antrą kūrinį - vaizdo pasakojimą. Spektaklyje „Mr. Fluxus" jis buvo vieno aktoriaus kompanionas, o čia jis (ar kamera jo rankose) tampa centrinė figūra, kiekvieno aktoriaus partneris, kartais iš tiesų lyg šoka kartu su jais.
Vertėtų tik pabrėžti, kad scenos šviesos ir projekcijos santykio kokybė bei vaizdo fokusavimo tikslumas - techninė atlikimo pusė - dar reikalauja tobulinimo. Kaip ir įgarsinimas, kuris atrodo tiesiog nutrūkęs kai kuriose svarbiausiose scenose. O aktorių žvilgsniai, atsiduriantys objektyvo lauke, - beveik visuomet meldžiantys. Dėmesio, susižavėjimo - visko, į ką šiandien iškeitėme meilę. Vaizdas yra jų tiesa, o bet kas jį kuriantis - savotiškas Vaizdo mesijas „meilės" ištroškusiems.
Čia veikiantieji - groteskiški, kartais subtiliai lynčiški. Nuoseklumo kuriant nebylų personažą dar pritrūkstanti E.Gudavičiūtė gavo didžiausią dovaną - galimybę kurti pagrindinį, emociškai sudėtingą vaidmenį nepratariant nė žodžio. Akivaizdu, kad ilgainiui ji gali jį paversti bene paveikiausiu visame spektaklyje.
Maloniai nustebino ją kartais „pakeisdavusi" J.Šeduikytė - jos balsas ir intonacijos puikiai skambėjo įgarsinant video, o vaidyba (ne be priekaištų) įsiliejo į bendro aktorių buvimo scenoje pojūtį.
Pirmą kartą atliekant vieną pagrindinių vaidmenų galima išvysti E. Latėnaitę. Po pertraukos grįžusi į sceną aktorė žavi drąsa imtis transvestito vaidmens, tačiau dar turi įdėti nemažai darbo tam, kad visiškai laisvai jaustųsi ir kalbėtų scenoje. Dikcijos problemos neapleidžia ir D.Stončiaus, atrodytų, taip puikiai su tuo susitvarkusio „Kovos klube" (kurio atspindžių, beje, nemaža visame spektaklyje).
Iš tiesų visi aktoriai atlieka didžiulį, sunkų ir tikrai gerą darbą scenoje. Ir ne tik - sykiu jie puikiai dirba prieš kamerą. Niekur nedingsta ir firminis „No Theatre" pojūtis, kad jiems vaidinti ir būti kartu - be galo smagu. Vis dėlto žinant kiekvieno jų galimybes norisi tik palinkėti tobulinti vaidmenų nuoseklumą, atsikratyti kartais perdėto agresyvumo pojūčio.
Vietoje titrų
„Tas, kurį myli, ir tas, kuris myli tave, niekada nėra tas pas asmuo." Ch.Palahniukas. Bet jei gali gyvenimą padovanoti kitam ar išvis pamesti įgautą pavidalą , gali atrasti... Save. Jausti. Mylėti. Net jei ištirptum kadre...
Mintys po (atrodytų ) chaotiško spektaklio galvoje skamba skaidrios ir aiškios. Belieka labai laukti gruodžio mėnesio spektaklio, kuriame visos linijos ir laidai atrastų savo vietą, nusiramintų ir atsiskleistų visu grožiu. Kadangi šis „No Theatre" projektas trumpame komentare tikrai neišsitenka.
