Eidama į bohemiečių (o dabar - Vilniaus miesto operos) naująjį spektaklį „Visos jos tokios" įsivaizdavau, kaip gerai kūrėjų žadamas Kaprio salos skruzdėlynas tiks Mozartui. Kadaise teko laimė vieną dieną klaidžioti šio miestelio labirintais - žaislinė saulėtų gatvelių karalystė buvo ne prastesnė už Venecijos vandenų. Mocartiškai lengvybei, jo operos personažų neįpareigojantiems susistumdymams Kaprio atmosfera itin tinka. Todėl elegantiška, bet nejudri scenografija (Mariaus Jacovskio) kiek nuvylė - ji neduoda artistams nė minutės užuovėjos, šiame kaitrios saulės apšviestame akvariume dvi meile užsiimančios porelės man buvo panašios į nuostabias žuvytes, kurios apautos brangiais bateliais blaškosi šen ir ten, tai kairėn, tai dešinėn. Be to, žinoma, mes esame išlepinti ankstesnių erdvinių stebuklų nepatogiuose Kongresų rūmuose, gal todėl toks surimtėjimas, atsidavimas tik balsams buvo netikėtas.
Užtat spektaklio kostiumai ir grimas buvo nesuvaldomi. Dailininko Juozo Statkevičiaus darbai jau ima vaidinti dar vieną, paralelinį įvardytajam programoje vaidinimą, konkuruoti su juo. Bet turbūt taip ir turi būti šiuolaikinėje operoje. Įžangoje grakščiuose šezlonguose su laisvo kirpimo liniuoto audeklo suknelėmis prigulusios moterys plazdėjo kaip moderniausios europietės. Vėliau, jau po truputį klimpdamos į konflikto balą, jos keitėsi ir vis labiau priminė... amerikietes, kurios sulaukusios tam tikro amžiaus atvyksta į kurortą ieškoti alfonsų. Spindintys aukštakulniai ir aksesuarai, ryškių, tvarkingų, standartinio kirpimo suknelių kontūrai išdavė ribotus moteriškių interesus ir vaizduotę. Suporuotos su persirengusiais visai kitokio stiliaus, „iš kitos operos" vyrukais jos atrodė komiškai žavingai ir truputį neįtikinamai, nelogiškai. Mano galva, abiejų kurorto alfonsų paveikslėlius gadino prasčiokiškai žydiškai priklijuotos, nešukuotos barzdos, kurios, be abejo, negalėtų patraukti nė vienos moters, neišskiriant netgi amerikietės.
Mozartas, be viso kito, buvo operos reformatorius, siekęs operos muziką visiškai sujungti su sceniniu veiksmu. Todėl Mozarto spektaklyje trokštame mocartiškos režisūros ir artistų. Reikalaujame virtuoziško pastatymo išsiuvinėjimo ir spontaniškos vaidybos. „Visos jos tokios" - tokios ir tokie - daug ir be tikslo juda, mirguliuoja, ir pirmajame spektaklyje (gegužės 8 d.) vaidmenų charakteriai dar buvo itin panašūs, žemiški, kampuoti, negalantiški, be mocartiško baletinio pakylėjimo. Natūraliu artistiniu šarmu nušvito tik sultingoji ponių tarnaitė Despina (Viktorija Miškūnaitė). Gal operos buffa lengvabūdiškai intonacijai išgauti nebūtų pamaišęs atskiras aktorius-režisierius darbui su solistais (pvz., Kostas Smoriginas vyresnysis)? Per solistų grubokus rečitatyvus iš orkestro duobės atsklisdavo lakoniškas klavesino akompanimentas, deja, likdavęs balseliu dykumoje.
Kuklus, prigesęs, nors dailiai nugrimuotas buvo ir choras (Akademijos studentai), atstovaujantis nuobodžiai atostogaujančiųjų miniai; vietoj charizmatiško, bet neištariančio nė žodžio ir migdančio barmeno-Rafailo Karpio gal buvo galima 15 minučių pasisamdyti kokteilius plakantį profesionalą.
Bet pro visas šitas scenines „žaliuzes„ vis tiek smelkiasi saulės šviesa, žadėdama skaisčią dieną. Reikia pripažinti, režisierė Dalia Ibelhauptaitė sugeba atrasti ir sukviesti į savo operos namus vis naujus atlikėjus, jos kolektyvas daro daugiau nei muzikos festivalis „Sugrįžimai“. Pagrindinius vaidmenis atlikę mūsų solistai emigrantai Viktorija Kaminskaitė (Fiordilidži), Jurgita Adamonytė (Dorabela), Kostas Smoriginas (Giulielmas) vėl demonstruoja, kokia vis dėlto neišsemiama ta Lietuva. Bohemiečiai per dešimt metų, vadovaudamiesi dinamišku bumerango principu, sugebėjo reformuoti lietuvišką operą. (Beje, norėtųsi, kad mūsų vangi, šykšti aplodismentų publika tiems sugrįžtantiesiems atsimokėtų ne prasčiau nei jiems atsimoka anapus sienos.)
Muzikinę spektaklio pusę palieku vertinti profesionalams. Kad ir kaip būtų, Mozartas vis tiek valdo širdis ir, rodos, nesibaigia, ir pasibaigęs neišvengiamai sugrįžta - kaip tas gyvenimo pavasaris.
LITERATŪRA IR MENAS
