Režisierius iš Rusijos Viačeslavas Gvozdkovas perkėlė į Jaunimo teatrą savo spektaklį „Juoko akademija", prieš dešimtmetį statytą Samaroje. Japonų rašytojo, aktoriaus ir režisieriaus Koki Mitani komediją, kurioje veikia cenzorius ir dramaturgas, vaidino Kostas Smoriginas ir Sergejus Ivanovas.
Pats K. Mitani yra pabrėžęs, kad jo pjesė neturi politinių motyvų. Komedijos autorių domino menininko kūrybingumas, kurio nenuslopina nė kvailiausi cenzoriaus reikalavimai.
Bandau suprasti, kodėl „Juoko akademija„ atsirado šiandien ir čia. Tiksliau, kodėl jos pastatymas persikėlė iš Samaros į Vilnių. Ar „Juoko akademijos“ reinkarnaciją lėmė Jaunimo teatro vadovo Algirdo Latėno noras pripildyti salę komedijų ištroškusių žiūrovų? Tam ir pasikvietė režisierių V. Gvozdkovą, kad pakartotų savo seną, ilgus metus pasisekimą Samaroje turėjusį spektaklį?
Ar pagaliau suprantamesnė ir šventiškesnė priežastis - artėjantis talentingo aktoriaus K. Smorigino 60-metis ir troškimas padovanoti jam pagrindinį vaidmenį?
Jaunimo teatras jau kuris laikas yra tapęs antrinių premjerų lyderiu tarp Lietuvos teatrų. „Skrydis virš gegutės lizdo„, „Strip Man Show“, „Triukšmas už kulisų„, „Vargšai. Aristokratai“ - visi tie spektakliai jau kažkur pastatyti, vaidinami ar kadaise vaidinti.
Pasaulio teatruose galioja spektaklių perkėlimo praktika. Tai būna talentingiausių režisierių sėkmingiausi kūriniai. Arba tiesiog gerai perkama prekė. Internete nesunku rasti „Juoko akademijos" Samaroje nuotraukų ir net vaizdo įrašą.
Ta pati scenografo Vladimiro Firerio išlankstoma juoda dekoracija su baltais hieroglifais, ta pati raudona saulė, tie patys personažų kostiumai (baltas dramaturgui ir juodas cenzoriui), tie patys grėsmingi dūžiai, tos pačios mizanscenos. Galima netgi žaisti žaidimą „rask dešimt skirtumų". Na, nors penkis.
Du radau: Samaroje dramaturgas Cubakis - manieringai raitytais plaukais, o Vilniuje jį vaidinantis S. Ivanovas galvą nusiskutęs plikai; Samaroje cenzorius Sakisaka skustais plaukais, o Vilniuje - su K. Smorigino ševeliūra.
Trečias skirtumas: Samaroje cenzorius - didelis storulis, o dramaturgas - mažesnis plonulis. Vilniuje tokio kontrasto nėra. Be to, ant K. Smorigino cenzoriaus kostiumo atsirado kariškų regalijų juostelės. Jau keturi skirtumai. Daug!
Keista, kad režisierius, garsėjantis „kunkuliuojančia energija", nukreipė ją į savo pastatymo dubliavimą, o ne į bendrą kūrybą su išskirtiniais lietuvių aktoriais. Ant jų tempiami kitų ir kitokių artistų sukurti personažai. Lieka laukti, kad aktoriai patys, pajutę žiūrovų alsavimą, atsiskleis veikiami būtent jų dėmesio.
Dar keisčiau matyti išraiškingąjį K. Smoriginą, sugrūstą į niekad nesijuokiančio, net humoro jausmo esą neturinčio cenzoriaus rėmą. Ir tai dovana jubiliejui?
Savo artistizmą ir autoironiją K. Smoriginas gauna atskleisti vieninteliame epizode - kai cenzorius, užsikrėtęs noru tobulinti pjesę, ryžtasi suvaidinti dramaturgui porą personažų. Cenzorius pajunta kūrybos skonį, o jį vaidinantis aktorius irgi išsilaisvina.
Bet tai trunka kelias minutes, o visas spektaklis vaidinamas dvi valandas. Nieko, K. Smoriginas jaučia publiką, jis dar parodys, ką moka ir už ką tapo žiūrovų mylimas būtent šitoje - Jaunimo teatro - scenoje.
K. Mitani „Juoko akademijoje" užsiminta, kad juokas net beviltiškiausioje situacijoje suteikia žmonėms energijos gyventi toliau. Tokio juoko, tokios krypties veiksmo pasigendu V. Gvozdkovo spektaklyje.
Juokelių - taip, jiems nepraleista progų. O kiek dar jų prisidaugins, kai ims „režisuoti" žiūrovų reakcija!
Vaizdai iš V. Gvozdkovo 2002 m. spektaklio Samaroje:
http://www.dramtheatre.ru/7/1/58/
