Silvija Čižaitė-Rudokienė
Realizmas mene turėjo ir vis dar turi ne vieną atmainą. Pavyzdžiui, XIX amžiuje teatre vyravo natūralizmo srovė. Siekis kuo tiksliau atvaizduoti tikrovę kartais būdavo kupinas netyčinių pokštų (kaip ir gyvenime, ne visada surepetuosi). Dažniausiai neplanuotų „improvizacijų„ scenoje kaltininkai būdavo gyvūnai. Suprantama, jei višta padės kiaušinį, gal dar ne taip ir blogai, bet pagalvokite, ką gali padaryti arklys... Kita gana originali realizmo variacija - magiškasis realizmas, kuriame, šiurkščiai tariant, trinama riba tarp mito ir tikrovės, tikrovės ir fantazijos, o dar aiškiau tampa, kai pasiskaitai Gabrielio Garsijos Markeso kūrybą. Tai štai, galbūt maišydamas visas realizmo pakraipas ir bandydamas pridėti magijos, režisierius Rolandas Atkočiūnas drėbtelėjo, kaip spektaklio aprašymas sufleruoja ekscentrišką tragikomediją „Jeruzalė“ žiūrovų verdiktui. Bendradarbiavimas su scenografu Martinu Vilkarsiu ir režisūrinė koncepcija, visi 613 norų ir 7 troškimai, virsta mišraine spektaklio metu. Kartais atrodo, kad ir žiūrovui reikėtų šamano paslaugų bei „stebuklingųjų" grybų, kad sugebėtų įsijausti ir būti vedamas bendros koncepcijos link.
Įžengę į salę susiduriame su pirmuoju realizmu - natūralizmu, tiksliau būtų sakyti - šio mutacija. Scenoje tiek įvairiausios scenografijos ir butaforijos, jog rodos, kad aktoriams ten niekada vietos neatsiras. Ką jau kalbėti apie gyvą triušį, kamputyje savo narve beėdantį šieną. Kai veiksmo linija pradeda migdyti, visada gali pagalvoti, kaip atrodytų režisūrinis sprendimas remiantis A.Čechovo principu: jei šautuvas yra scenoje, jis turi iššauti. Turbūt visą spektaklį būtų galima užpildyti vien scenografija.
Vis dėlto R. Atkočiūnas mėgina ir magiškojo realizmo subtilybes. Istorijos, kurias pasakoja Jonas/Džonas (akt. Gintaras Adomaitis), bando trinti ribą tarp tiesos ir mito, kurti alegorinius pasakojimus, juos pateikti besiklausančiam jaunimui kaip nekvestionuotinus. Štai čia ir prasideda didžioji kova su vėjo malūnais. Rodos, režisierius išties kategoriškai nusiteikęs prieš vartotojišką gyvenimo būdą ir mėgina teatre, kaip ir Jonas spektaklyje, sukurti dvasios oazę, priminti, kad žmonėms būtina turėti vertybių, žodžiu, paskaityti paskaitą apie tai, kuo baigiasi dvasinis skurdas (nepamirškime, tai ekscentriška tragikomedija, todėl turėtume juoktis braukdami ašarą). Visa sentimentalumo puokštė. Be abejo, iš esmės turtingo vidaus brandus žmogus pats savaime nėra nieko bloga, netgi pagirtina, kaip ir greita vartojimo kultūra nėra visiška teigiamybė. Vis dėlto ar banalios asociacijos ir palyginimai gali vesti dvasinio brandumo link? Norisi nudelbti akis ir nebepakelti, kai baro savininkas Šaras (akt. Henrikas Savickis) užsilipa ant sustumtų triušių narvų ir pradeda šokti pagal prieš porą mėnesių didelio populiarumo susilaukusią dainą „Gangnam Style„. Galima pastebėti, jog visi muzikiniai intarpai remiasi binarinėmis opozicijomis: blogas - geras, dvasingas - materialistas, kitaip tariant, juoda - balta principu. Pavyzdžiui: parsidavimas, vartojimas, „pinigų kalimas“, Šaro aklas naudos ieškojimas vardan geresnio atlygio „įgarsinamas„ jau itin nuvalkiota melodija ir kontrastingai vėliau skambančia bei turinčia pakylėti giesme „Tu, kuris aukštai“.
Jei pradėjome, tai derėtų nepamiršti visų kitų „užslėptų" alegorijų, pamokymų ir sentencijų. Čia milžinas yra vaikas, gimtąją žemę reikia uostyti ir grūstis į kišenes, jei jau susiruošei laimės Anglijoje ieškoti, ir, žinoma, tarpusavyje kontrastuojantys herojai. Vienas pagrindinių veikėjų, visiems likusiems esantis kaip priešprieša ir mediatorius tarp laukinio vartotojiškumo ir laukinės gamtos, kartais dar sujudinantis tyras vidines stygas, gamtos vaikas, ekshipis, šamanas - Jonas/Džonas ir visi kiti. Palikusi Joną, tačiau turtinga jo vaiko motina (akt. Inesa Paliulytė), kuri vis dėlto dar pasiilgsta paukščių čiulbesio, malonumų besivaikantis jaunimas (akt. Saulius Čiučelis, Ričardas Vitkaitis, Sigitas Šidlauskas, Inga Mikutavičiūtė, Asta Mačiulytė), barmenas, kuris ramybės atbėga būtent pas tą patį pagrindinį veikėją, išprotėjęs profesorius (akt. Kęstas Povilaitis), su kuriuo tik Jonas randa bendrą kalbą, taip pat šalutinės ir visai neaiškios ar būtinos pabėgusios merginos linijos herojai.
Taigi, nors siekiai buvo gražūs ir dideli, vis dėlto net beveik per tris valandas išrutulioti vientisos istorijos nelabai pavyko. O ir dvasinės vertybės išėjo labiau banalios, nei suvirpinančios širdį. Juoktis irgi nelabai buvo kur (nors niekaip negaliu pamiršti, kad buvo žadėta komedijos elementų). Visas bendras galutinis sprendimas priminė paauglių taip mėgstamus paveikslėlius su saulėlydžiais bei užrašytomis sentencijomis: „Mirštu, kai tu šalia, bet jaučiu mirčiau, jei išeitum"... Lengva, paprasta, galbūt ir teisinga, bet vaikiška bei nuvalkiota.
Tad, rodos, į pažadėtąją žemę taip ir neateita. Gal dar reikia paklaidžioti dykumoje, galbūt praskirti vieną kitą jūrą, o gal tiesiog pamėginti taip nerūstauti ant auksinio veršio - tos baisios vartojimo kultūros. Ši egzistuoja, galima ir jos kritika, bet reikia nepamiršti, kad patys gyvename jos viduje, o ne kažkur įsivaizduojame paribyje. Gal todėl ir Jono trobelę teko nugriauti, nes, kaip pastebėjo pagrindinio veikėjo buvusi žmona, gyvenimas nestovi vietoje. Tad maištas prieš vartotojiškumą paradoksaliai tapo būtent jo pavyzdžiu. Trumpų, paprastų, akivaizdžių alegorijų ir sentimentalumo kratiniu, greitai praryjamu ir dar greičiau pamirštamu.
Pabaigti norėtųsi spektaklio pradžia. Profesorius pakėlė tostą: „Už žydėjimą, už pavasarį, už visus pamirštus dievus!" Jei pamiršti, galbūt reiškia, kad jų laikas jau praėjo ir nebegrįš. Todėl verta prisiminti, kad pretenzinga nebūtinai gera. Kartais naudinga žinoti, jog genialumą slepia paprastumas, tačiau ne prastumas.
