Kauno nacionalinio dramos teatro didžiojoje scenoje įsikūrė ekscentriška britų dramaturgo tragikomedija, kurią pats teatras vadina ironiška rauda.
Praėjusį savaitgalį rekonstruotoje teatro salėje parodyta antroji premjera - Rolando Atkočiūno režisuota „Jeruzalė" pagal brito Jezo Butterwortho dramaturgiją.
Tai spektaklis apie šiuolaikinio priemiesčio ekscentrišką keistuolį romantiką, kuris nepaiso visuomenės gyvenimo normų.
Primena gatvės kunigaikštį
Džonis, arba kitaip Jonas Strazdas (aktorius Gintaras Adomaitis), gyvena savo paties pasistatytame name-tvirtovėje, net ir išoriškai panašioje į karinius įtvirtinimus. Džonio tvirtovė - už miesto, jis augina triušius, nemoka mokesčių ir platina svaigalus.
Džonio namuose ir greta jų nuolat vyksta vakarėliai, kuriuose dalyvauja jau ne pirma miesto gyventojų karta.
Džonis laiko sugėrovus draugais, bet pradingus vienai jo namuose besilinksminusių merginų ir miestui pasikėsinus į neteisėtą statinį paaiškėja, kad niekam pats Džonis iš tiesų nerūpėjo - tik jo svaigalai.
Nors spektaklis statytas Kaune, pagrindinis jo veikėjas primena vilniečiams gerai pažįstamą senamiesčio personažą kunigaikštį. Abu jie keistuoliai, atsisakę gyventi pagal visuomenei priimtinas normas, abu - keisčiausių istorijų pasakotojai, dažnai apsupti besilinksminančio jaunimo.
Džonio svita - iš miesto. Dalis jos jau nebe jaunuoliai, bet visi elgiasi kaip paaugliai, telaukiantys kito vakarėlio ir užsimiršimo. Džonis šioje kompanijoje atrodo lyg paskutinis idealistas. Tačiau paaiškėja, kad po jo idealistiškais svaičiojimais slepiasi palūžęs, neatsakingas ir nereikalingas žmogus.
Pritaikė Lietuvos realijoms
Britų dramaturgo istorija pritaikyta lietuvių publikai. Veikėjai kreipiasi vieni į kitus lietuviškais vardais, spektaklyje minimi Lietuvos vietovardžiai, aptariama pastaruoju metu suprastėjusi „Panorama" ir keikiamasi daugiausia gražiai lietuviškai.
Dramos sulietuvinimas pavykęs. Pavyzdžiui, pagrindinio veikėjo, pervadinto Jonu Strazdu, pavardė, panašiai kaip originale - Johnny Byronas, nurodo poetą romantiką. Jį kuriantis aktorius G.Adomaitis mąsliu žvilgsniu, kūno plastika, ilgomis pauzėmis išryškina romantiškąjį personažo pradą.
Visi kiti veikėjai tampa fonu, kuriame skleidžiasi keistai dramatiškas Džonio gyvenimas. Jiems palikta mažai erdvės atsiverti, o aktoriai nesukuria įsimenamų personažų.
Įdomesnės fizinės raiškos yra Sigito Šidlausko vaidinamas pusamžis Žilvinas, vis dar bandantis dalyvauti vakarėliuose ir tapti didžėjumi.
Neatrodo, kad ir pats režisierius norėjo ryškių personažų: visi jie - kasdieniai žmonės, bandantys nuskandinti nemalonią rutiną išgalvotose istorijose ir beprotiškuose vakarėliuose.
Jeruzalė - nepažadėtoji žemė
Tokie veikėjai, dailininkės Kotrynos Daujotaitės aprengti išraiškingais kostiumais, atrodo dar menkesni: jų apranga lyg kaukė, dar viena priemonių pabėgti nuo beviltiškos, nuobodžios egzistencijos. Jie tampa scenografo Martinio Vilkarsio sukurto šiukšlyno neatsiejama dalimi.
Scenografija realistinėmis detalėmis sukelia stiprų įspūdį, bet jai dar toli iki realius buities daiktus savo darbams taip pat naudojusių Jūratės Paulėkaitės ar Dainiaus Liškevičiaus įtaigių scenovaizdžių Oskaro Koršunovo spektakliuose.
Ir pačiai R.Atkočiūno „Jeruzalei" toloka iki rezignavusio, ekscentriško, visuomenei besipriešinančio individo problemas analizuojančio kūrinio. Pirmiausia todėl, kad lėto ritmo užliūliuotiems žiūrovams taip ir neatskleidžiama, kodėl papasakota Džonio istorija.
Tokių kovotojų, nesugebančių gyventi realiame ar dramaturgo išgalvotame pasaulyje, apstu. Tad jų istorijos scenoje prašosi aiškios, gal net provokuojančios kūrėjų pozicijos.
Kitaip telieka britiško subtilumo ir ironijos netekęs, lietuvių skoniui pritaikytas humoras, buitinės nuskriaustųjų dramos ir nuolatos pro šalį važiuojantys traukiniai.
Prie spektaklio pristatyme minimų 613 norų galima pridėti dar vieną - šokti į tą pravažiuojantį traukinį, kuriuo galbūt pavyktų pasiekti Pažadėtąjį teatrą.
Nauja proga pamatyti R.Atkočiūno „Jeruzalę" - jau rytoj.
