Bene labiausiai intriguojančiu pastarųjų metų teatro įvykiu gerokai iki premjeros tapusi Justino Marcinkevičiaus „Katedra" pagaliau pastatyta.
Spektaklio, kurį režisavo Oskaras Koršunovas, pirmasis susitikimas su publika įvyko lapkričio 29 d. Lietuvos Nacionaliniame dramos teatre (LNDT).
Iš pirmo žvilgsnio naujoji „Katedra" - organiška kadenciją įpusėjusios LNDT vadovybės suformuluotos nacionalinio teatro idėjos tąsa. Idėjos, paženklintos bandymu naujai pažvelgti į pasaulinės dramaturgijos klasiką, skatinti lietuvių dramaturgijos plėtrą, burti visuomenę.
Jei mūsų kultūrinėje sąmonėje yra bent vienas žmogus, galintis suburti įvairių pasaulėžiūrų žmones, tai tik neseniai tūkstančių žmonių anapus išlydėtas Just.Marcinkevičius.
Įdomu, ar ką nors žinotume apie dramaturgą Just.Marcinkevičių, jeigu jis savąją dramų trilogiją būtų parašęs, tarkime, prieš kokį dešimtmetį. Neabejoju, kad šio poeto kūryba chrestomatinė tapo būtent todėl, kad ji atsirado tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje.
LNDT meno vadovas Audronis Liuga, manau, puikiai suprato, kaip svarbu rasti naują Just.Marcinkevičiaus kūrybos skambesį. Todėl sprendimas „Katedros" pastatymą skirti O.Koršunovui - daugiau nei logiškas.
„Katedros„ epicentre - kūrėjo etinio pasirinkimo, laisvės ir vergystės problematika. O tai yra O.Koršunovo tema, į kurią jis paniręs mažų mažiausiai nuo „Hamleto“ ir kurią vienaip ar kitaip palietė spektakliuose „Dugne„ ir „Miranda“.
Motyvacija - miglota
Itin vertinu O.Koršunovo kūrybą vien dėl to, kad jis aiškiai ir tiksliai atsako į, mano galva, patį svarbiausią kūrėjui klausimą: kodėl konkretus spektaklis statomas čia ir dabar?
Deja, naujojoje „Katedroje„ galimi atsakymai į šį klausimą liko kažkur padebesiuose. Ten pat, kur pakibo ir spektaklio tema.Manau, prieš statant Just.Marcinkevičiaus „Katedrą“ pirmiausia reikia pačiam sau atsakyti, kodėl pagrindiniam pjesės herojui Laurynui taip rūpi tą Katedrą atstatyti? Juk jis grįžta iš užsienio su krūva planų: rūmai savo mecenatui Masalskiui, rūmai savo mūzai Ievai Teresei.
Vizija? Vidurnaktį ant Katedros griuvėsių nukritusi kometa? Idėja? Ši priežastis neįtikina nei darkart skaitant pjesę, nei stebint naująją LNDT „Katedrą".
Tada savaime kyla klausimas, kodėl „Katedrą" stato visada aiškiai asmeniškai ir visuomeniškai motyvuotas O.Koršunovas? Kas jam yra Katedra? Keista, bet režisieriaus motyvacija atrodė miglota.
Akistata su mokytojais
Tam tikrų užuominų apie galimą spektaklio temą ilgai ieškoti netenka. Vos įėjus į Nacionalinio dramos teatro didžiąją salę akį patraukia scenos šonuose stūksančios masyvios akmenų krūvos. Prisimeni ilgametės O.Koršunovo spektaklių bendraautorės Jūratės Paulėkaitės išgriautą Stokmanų namų-teatro sieną „Visuomenės prieše".
Kuo baigiasi „Visuomenės priešas„? Paskutinėje spektaklio scenoje matėme tamsoje, tyloje, tarp namų ir teatro griuvėsių ropinėjančius vaikus - „naujus žmones“. „Katedros" finalas - beveik identiškas!
Iš Islandijos grįžusio dailininko Vytauto Narbuto sukurto scenovaizdžio epicentre - milžiniška iš grandinių ir metalo plokščių sukonstruota kolona ir dešimtys gilumoje per visą scenos aukštį kabančių grandinių.
Kairėje - sakyklos fragmentas, primenantis sraigtinius laiptus spektaklyje „Išvarymas„. Dešinėje - tą patį „Išvarymą“ savotiškai cituojanti masyvi, grubi triaukštė konstrukcija. Avanscenoje - tamsaus medžio bažnyčios suolai, kuriuos režisierius naudoja panašiai, kaip garsiąsias lentas „Vasarvidžio nakties sapne". Tai - ir meilės guolis, ir Katedros rūsio sienos, ir ešafotas.
Pirmajame veiksme skamba autocitatos iš paties O.Koršunovo režisuotų spektaklių „Hamletas„, „Dugne“, „Išvarymas". O spektaklio ženklų daugiaprasmiškumas pasiekia kulminaciją antrojo veiksmo pradžioje.
Scenoje - tikriausias citatų ir parafrazių labirintas. Nuo groteskiškų Jono Vaitkaus ir švelniai ironiškų Rimo Tumino masinių scenų iki šamaniškų Eimunto Nekrošiaus metaforų.
Gal vis dėlto O.Koršunovo ir Lauryno Katedra - tai ne tik kūrėjo ir visuomenės, išgyvenančios tam tikrą moralinį nuopuolį, dvasinė tvirtovė, bet ir teatras? O.Koršunovo gyvenimo teatras, akistata su mokytojais, mėginimas kartu su Laurynu maištauti ir išsilaisvinti?
Į tekstą pažvelgė pagarbiai
„Katedra„ - bene vienintelis spektaklis, kuriame O.Koršunovas taip aiškiai nusižengė savo paties kūrybos principui: „statyti klasiką kaip šiuolaikinę dramaturgiją, o šiuolaikinę dramaturgiją - kaip klasiką“.
O.Koršunovas su Just.Marcinkevičiaus tekstu elgiasi neįprastai pagarbiai - skaito jį beveik visą, be didesnių kupiūrų. Tik toks nuosaikumas ir pagarbumas šiuo atveju padaro tam tikrą meškos paslaugą ir režisieriui, ir dramaturgui. Kone pusė spektaklio scenų neskamba, nes neplėtojamos.
O.Koršunovo interpretacijoje visiškai nesvarbi tampa Masalskio, Ievos ir Lauryno linija, beveik nieko nereiškia maištininkų scenos, jų kalbos apie tautą, kalbą.
Nuosprendis? Jeigu šią „Katedrą" būtų statęs ne O.Koršunovas, o bet kuris kitas režisierius - sakyčiau, jog spektaklis yra vizualiai patrauklus, milžiniškos estetinės ir socialinės apimties.
Toks beveik „nacionalinio užtaiso" kūrinys, tikrai surasiantis savo žiūrovą. Bet manyčiau, kad potenciali spektaklio auditorija - ne ta, kuri susidomėjusi sekė ankstesnį šio režisieriaus kūrybinį kelią. Paradoksas - spektaklis turėtų patraukti tuos, kam O.Koršunovo kūryba nepatinka. Tuos, kuriuos vargino į juos be skrupulų atsukamas scenos veidrodis.
Finalinė spektaklio scena - puikus to pavyzdys: kas nesusigraudino klausydamas Sauliaus Bareikio vaidinamo Aklo smuikininko emocingosios „Grūšios", tas tikrai pravirks, kai į sceną įžengs baltu rūbeliu aprengtas berniukas.
O aš bene pirmą kartą per Koršunovo spektaklį nėmaž nepavargau. Ir tai turbūt yra blogiausia, ką galėčiau pasakyti apie bet kokį meno kūrinį. Daugiau nei trys „Katedros" valandos nė kiek neerzino, neliūdino ir nedžiugino.
Kodėl? Gal mano širdyje ta utopinė šventovė, apie kurią kalba Laurynas, Justinas ir Oskaras, yra beviltiškai sugriuvusi? O gal trijų kūrėjų lūpose šį siekiamybė yra tokia tolima, miglota ir neapčiuopiama, kaip išsivadėjantis rytinis rūkas? Gal visgi Katedrą reikėtų susikurti galvoje, kad širdyse galėtume ją atstatyti?
