Tikriausiai niekas nedrįstų užginčyti - Vidas Bareikis yra vienas originaliausiai mąstančių jaunų šiandienos lietuvių teatro žmonių, o jo suburta trupė „No Theatre" - viena talentingiausių, ambicingiausių ir drąsiausių jaunų scenos bendraminčių kompanijų.
Šiai kompanijai pelnytai sekasi. Vos per pora metų ji susikūrė stiprų teatro provokatorių /anarchistų /teroristų renomė (ir neiššvaistė jo), įvaldė efektyvias viešųjų ryšių strategijas, sutelkė pasigėrėtinai gausų savo gerbėjų būrį. Ir - apie ją galvoti, kalbėti bei rašyti komplimentaristiškai tapo „gero tono" ženklu.
Visgi naujausias „No Theatre„ trenksmas - jungtinis jo ir Jaunimo teatro projektas „Kovos klubas“ - įkvepia šiokioms tokioms abejonėms ir norom nenorom išprovokuoja klausimą, ar tas „geras tonas" nusistovėjo ne per anksti.
Žinoma, nė už ką nepasakyčiau, kad Bareikis neturi parako. Pasakyčiau taip: kaip ir praėjusio sezono bomba tapęs „Mr. Fluxus, arba Šarlatanai?„, „Kovos klubas“ neatremiamai liudija: režisūrą jis suvokia, visų pirma, kaip sceninės erdvės dizainą ir yra gabus bei įdomus šioje srityje. Išties - jo ir scenografės Martos Vosyliūtės sumanyme Chucko Palahniuko romano inscenizacijai maksimaliai, iki viso aukščio, viso pločio, viso ilgio ir dar iki teatro kiemelio išdidinti Jaunimo teatro sceną, panaudoti visas technines jos galimybes (sukamąjį ratą, pakilimo mechanizmus), jungti tiesioginį scenos, netiesioginį (psichologinės pagalbos grupių, animacinių filmų bei abstrakčių, besiužečių vaizdų) videotransliacijų ir parateatrinį lauko (aukščio, ugnies bei „šiukšlių lietaus„) akcijų veiksmą, - visame tame neįmanoma nepajusti teatrinio „stipriai kitaip“ polėkio. (Nors, kita vertus, o kodėl tada taip įkyriai vis persekioja mintis apie kartais - ir ne tik scenovaizdžio zonoje - pernelyg akivaizdžias sąsajas su Oskaro Koršunovo „Išvarymu"?..)
Tačiau šis polėkis, atrodo, tarytum sustingsta efektingų eksterjero triukų paviršiuje ir neišauga nei iki ilgesnį laiką intriguojančios, nei iki giluminį (prasminį-idėjinį) „Kovos klubo„ sluoksnį formuojančios jėgos. Užsiblokuoja - labiausiai turbūt dėl to, kad Vidas Bareikis kažkodėl atsisako išplėsti savo režisūros sampratą ir kaip nors „stipriai kitaip“ suteikti sceninei erdvei veiksmo ir gyvybės, t.y. paveikiai papasakoti pasirinktą istoriją (arba savo santykį su ja) ir įtikinti aktoriniu jos įprasminimu.
Aišku, nepasakysi, kad Bareikis „tinginiauja„. Priešingai - jis kaip reikiant pasistengia, kad neskaičius romano arba nemačius jo ekranizacijos „Kovos klube“ būtų neįmanoma nieko suprasti (gal ir gerai daro: nėra čia ko vaikščioti į teatrą nepasiruošus). Be to - sutelkia nemažą teatro naujokų gvardiją, sugalvoja sudvejinti Tailerį Durdeną (Dovydas Stončius ir Vainius Sodeika), nusprendžia įterpti tris angliškus monologus iš garsių kino filmų (iš Charlie Chaplino „Didžiojo diktatoriaus„, Fanciso Fordo Coppolos „Apokalipsės dabar“ bei Oliverio Stone'o „Bet kurį sekmadienį") ir pan.
Tačiau vargu, ar šios pastangos bent kiek pasiteisina. To, kas vyksta scenoje, nesupratimas virsta abejingumu (jeigu ne susierzinimu). Teatro debiutantų - vangaus, pasimetusio „tipo mušeikų„ /„Sheep Got Waxed“ gerbėjų /Destrukcijos projekto narių choro - scenos atrodo kaip keistoki mėgėjiško teatro inkliuzai (beje, youtube patalpinti šių vaikinų atrankos fragmentai yra daug aktyvesni, įdomesi, energetiškesni ir todėl leidžiantys įtarti, kad tikrasis „No Theatre„ teatras vyksta kūrybinio proceso metu). Toliau: Taileriai taip pabrėžtinai ir absoliučiai vienas nuo kito nesiskiria, kad paprasčiausiai pamiršti, jog jie kažkodėl yra du. O tie angliški monologai, tiesa, iš pradžių šiek tiek sutrikdo, bet paskui teka pernelyg nekliudydami - tiesiog kaip siužetiniai „o vat šiaip sau“ nukrypimai.
Ir apskritai - to „o vat šiaip sau„ „Kovos klube“ yra tiek daug, kad jis nejučiom ima atrodyti tik dėl to ir atsiradęs. Nors didžiąją savo laiko dalį kažkodėl (tikriausiai irgi šiaip sau) tarytum mėginama tai nuslėpti - „nudavinėjama", kad rūpi tos Palahniuko išrašytos mirties, nevilties, depresijos, desperatiško maišto ir kitos temos. Šį rūpestį, ko gero, akivaizdžiausiai pademonstruoja Ainis Storpirštis, kartkartėmis vis patikindamas emociniu-psichologiniu Pasakotojo išgyvenimų tikrumu, t.y. vis išskirdamas jį iš tirštai butaforinės aplinkos. Tačiau gyvybinė „Kovos klubo„ srovė suplazda tik tose vietose, kuriose jis sustabdo simuliacijos procesą ir tampa atviras, kai pagrindiniai jo herojai tiesiog nustoja bandyti vaidinti ir staiga pavirsta visai žaviais „bachūrėliais“, „o vat šiaip sau" besikirkinančiais prie alaus su čipsais...
Šiame „o vat šiaip sau„ principe, ko gero, įmanoma išskaityti kokią nors provokatyvią (pavyzdžiui, teatro kaip nepagydomo blefo) idėją. Tačiau jame lygiai taip pat įmanoma perskaityti ir šitai: jaunieji „No Theatre“ maištininkai vis dar nelabai žino, ką apie teatrą ir teatru jie nori pasakyti.
