Režisierė Olga Lapina vilniečių teatralų dėmesį patraukė iš karto, kai sukūrė pirmą savo spektaklį vaikams „Stebuklingoji kreidelė„ Lietuvos rusų dramos teatre (2011) pagal Zinken Hopp kūrinį). Ji atsisakė įprasto skirstymo „scena - salė“, tėvelius nusiuntė klausytis humanistinės pedagogikos paskaitos (tuo sukeldama jų nuostabą, „kaip vaikai liks be mūsų"), o mažuosius kartu su spektaklio herojais išleido į kelionę po LRDT koridorius, laiptines, baugokus tunelius ir užkaborius. Intymus vaikų ryšys su veikėjais, fizinis jų kontaktas su aktoriais, įspūdis, kad kiekvienas dalyvauja itin svarbioje kelionėje, žaidžia kartu vieną žaidimą, baiminasi to paties įtartinai ramiai snaudžiančio krokodilo, kurį reikia peršokti, - visa tai stebino ir džiugino. Aišku, toks projektas įmanomas tik valstybės remiame teatre, pelno iš 20 mažųjų keliauninkų nebus. (Spektaklį aktoriai jau vaidina ir lietuvių kalba - agituočiau neapkiautusius teatralus ir kolegas juo pasidomėti.)
Naujame Valstybinio Vilniaus mažojo teatro spektaklyje „Brangusis atrakcionų parko dėde„ (pagal Tuvės Janson kūrybą), kurį režisavo Olga Lapina, mažieji žiūrovai kelionės jaudulio nepatiria, bet juos džiugina ne mažiau įstabus atrakcionų parko pasaulis, kuris, neapsiribodamas scena, persikelia ir į salę. (Tik spektaklio vaikams pavadinimas - kiek griozdiškas, kažin ar net suaugusieji gali jį įsiminti. Pavyzdžiui, „Atrakcionų dėdulė“ skambėtų paprasčiau, mažieji pavadinimą lengviau atsimintų ir ištartų.) Nors anotacijoje rašoma, kad spektaklis „pasakos apie atrakcionų parke nuobodų darbą dirbantį Dėdę„, iš tiesų nuobodulio vaidinime nėra nė trupučio, o dėdės Hemulio darbo kasdienybė kupina streso. Tai ir liudija smagi spektaklio pradžia, kai Hemulis (Edmundas Mikulskis), uždaręs teatro salės duris, skambina varpeliu, šaukia „Trečias skambutis!“, o pro jį su bilietais (ir be jų) veržiasi eilė vaikų, giminaičių, persirengusių įvairiausiais didmiesčio tipažais, atspindinčių masinės kultūros ironiškas citatas: nepaleidžiantis dėdės iš glėbio meilus krišnaitas (Vytautas Rumšas jaunesnysis), bedantė Mona Liza (Ilona Kvietkutė), turgaus prekeivis iš Rytų (Kirilas Glušajevas), toreodoras (Jokūbas Bareikis)... Persirengėlių - daug, atrodo, jog spektaklyje dalyvauja visa Mažojo teatro trupė, o iš tiesų juos, apibėgę sceną ir pakeitę kostiumo bei rekvizito detales, vaidina tik keturi aktoriai. Ir kiekvieną persirengėlį lydi jo muzikinė tema.
Vėliau veiksmas keliasi į sceną. Scenografas ir kostiumų dailininkas Marijus Jacovskis kelių detalių dėka sukūrė nebuitišką atrakciono vaizdinį: matome mobilias plokštes ant ratukų, į kurias susmaigstyti sidabro spalvos įvairaus aukščio vamzdeliai; jie kybo ir nuo scenos lubų (retai šiais laikais, kai teatrai taupo scenografijos sąskaita, spektakliuose pamatysi išraiškingą scenovaizdį). Sumanaus apšvietimo ir aktorių dėka keičiasi spektaklio nuotaika: jei pirmoje vaidinimo pusėje vyrauja siautulinga atmosfera, vėliau daugėja liūdesio. Beje, jokių ryškių spalvų, įprastai spektakliuose „džiuginančių" vaikų regėjimą, nėra. Kostiumai - kokybiški, pastelinių spalvų; berods, lino (ar į jį panašus) audinys, įvairūs mezginiai veikėjams suteikia jaukumo, apgaubia juos namų šiluma.
Režisierė aktoriams neleidžia poilsiauti ar „vaidinti" - vaizduoti personažų. Kiekviena buvimo scenoje akimirka (ypač pirmoje spektaklio pusėje) - į atrakcionų parką pakliuvusių veikėjų nuolatinis intensyvus žaidimas, konkurencija, kas sugalvos įdomesnę pramogą ar laimės kokią nors rungtį. Todėl veikėjų bendravimas - gyvas, dinamiškas, pagrįstas improvizacija (taip pat - ir su žiūrovais). Drontas (Jokūbas Bareikis), Graftas (Vytautas Rumšas jaunesnysis), Homsis (Kirilas Glušajevas) ir Miumla (Ilona Kvietkutė) - kompanija, kuriai smagu pademonstruoti savo šaunumą, paerzinti, familiariai pasišaipyti iš atrakcionų parko dėdės. Jie Hemuliui išeiti pensijon pasiūlo irgi žaisdami, juokais, nepagalvoję, kaip vėliau keisis dėdės ir jų gyvenimas... Vaikai spektaklyje neidealizuojami.
Pajuokausiu: visokiems geruolių personažams kurti tiesiog nulemtas Edmundas Mikulskis Hemulio vaidmeniu turbūt pirmą kartą Lietuvos teatro vaikams istorijoje taip ryškiai atskleidė pensijon išvaryto, „nereikalingo žmogaus" temą (su graudoka ironija, žinoma). Ir vyresnės kartos žiūrovai leipsta juokais nuo poteksčių, kai tolimon sodybon pasiųstas pensininkas Hemulis, snausdamas po dideliu skėčiu, atranda naujo gyvenimo privalumus - tylą, vienatvę ir lėtą dienų tėkmę (tik - aktualija! - valgyti nėra ką...). O kompanija tuo metu pakrinka, ją ardo vidinės ambicijos, niekas nenori žaisti kito pasiūlyto žaidimo, o jei žaidžia - be azarto, valdiškai... Kompanija prisimena, kad su atrakciono parko dėde žaidimai ir išdykavimai buvę smagesni. Visi susiburia rašyti kolektyvinį laišką, apsvarsto kiekvieną žodį, pasitaria ir su sėdinčiais salėje vaikais. Laišką, pamovę ant ilgiausio stiebo, patys pasislėpę, tiesia Hemuliui. Aktorius neskuba vaidinti pensininko džiaugsmo, kad vėl reikalingas; Hemulis, matyt, nuoskaudų veikiamas, laišką suplėšo. Tada kompanija, apsimetusi keista būtybe (visi palindę po marška, tik Bareikio galva kyšo, o balsas, iškištos pro skyles rankos - kitų aktorių), ateina pas Hemulį derėtis, prašyti grįžti tarnybon... Kiek pasispyriojęs Hemulis kompanijai nusileidžia. Vėl atstumiamos plokštės, susmaigstomi vamzdeliai - parkas atgyja, visi susiburia į kapelą ir šauniai traukia tokią retą suomių dainą (su aktoriais rimtai padirbėjo spektaklio muzikinės dalies vadovas Artiomas Tulčinskis). Gyvenimo žaidimai tęsiasi...
Daug pagyrimų nusipelno spektaklis: ideali trukmė (valanda); aiški fabula, kurią galima glaustai papasakoti (Hemulio išvarymas ir jo sugrįžimas); turinys su „dvigubu dugnu„ (vaikams draugystės peripetijos ir žaidimai, suaugusiems - „pensininkystės malonumai“); humoras, žaismė ir išmonė; aukšta scenos kultūra; ir, žinoma, talentingi aktoriai, kuriems artima komiškų charakterinių vaidmenų stichija bei improvizacija. Tiesiog teatro šventė, į kurią norisi sugrįžti.
