Emigravęs poetas Antanas Garšva, dirbantis Niujorko liftininku, ir visa Antano Škėmos romano „Balta drobulė" kompanija - pirmieji herojai, praeitą penktadienį įžengę į atnaujintą Kauno dramos teatro Didžiąją sceną.
Dar prieš pradedant scenos rekonstrukciją tuometinis teatro meno vadovas Gintaras Varnas formulavo architektūrinę idėją: „Naujas „Ferrari" prie senos pilies". Šiandien įdėja įkūnyta. Tas „Ferrari", matyt, pati scena, aprūpinta modernia technika. Ji dabar žemiau, kad salėje žiūrovų salėje krėslai galėtų būti išdėstyti ant kylančios plokštumos ir scena gerai matytųsi ne vien priekinėms eilėms. O „sena pilis" - išsaugotas senasis interjeras, sienos, lubos, sietynas.
Kai teatras atsidaro po rekonstrukcijos, žiūrovų vilioti nebūtina. Ne vien meno troškimas, bet ir smalsumas skatina žmones veržtis pamatyti, kaip pasikeitė erdvės, prie kurių jie buvo pratę.Tačiau Kauno dramos teatras, kuriam jau keleri metai vadovauja aktorius Egidijus Stancikas, pasistengė, kad jų Didžiosios scenos atidarymas būtų konceptualus. Juk teatras laukė to įvykio trejus metus, savo gausų repertuarą vaidinęs penkiose mažosiose salėse.
Antano Škėmos romano inscenizacija, parašyta Aušros Sluckaitės-Jurašienės ir režisuota Jono Jurašo, sujungė dabartį su praeitimi. Susipynė realių žmonių ir literatūros herojų likimai. Atrodo, net ir Niujorkas mirktelėjo Kaunui. Gal ir atvirkščiai.
Jonas Jurašas - reikšmingiausia ir aiškiausia Kauno dramos istorijos ir šiandienos jungtis. Po įsimintinų spektaklių būtent Kaune, toje pačioje scenoje, jis tapo persekiojamas ir priverstas emigruoti. Grįžo kurti spektaklių tik į nepriklausomą Tėvynę, ir daugiausia kuria būtent Kaune. Iš Tėvynės išspjautųjų likimas turi sąšaukų ir su „Baltos drobulės" herojų Garšvos, jo mylimosios Elenos, daktaro Igno, kitų likimais. Antanas Garšva - poetas, dėl politinių pervartų negalėjęs likti Lietuvoje. Palikęs Kauną, jis įsidarbina Niujorko aukščiausio viešbučio liftininku Nr.87. O tai jau ir romano autoriaus Antano Škėmos(1910 - 1961), aktoriaus ir rašytojo, biografijos motyvai.
„Ir up, ir down, up ir down", - lifto trajektorija, kurią kasdien kartoja uniformuotas Antanas Garšva Niujorke. „Esu keltuvinis angelas operetinėje uniformoje", - toks Škėmos tekstas užrašytas „Baltos drobulės" leidime, pasirodžiusiame 1967 m. Čikagoje (Antanas Škėma, „Raštai", I t.).
Aktorius Dainius Svobonas, vaidinantis Antaną Garšvą, ne įžengia, o pakyla į sceną tarsi iš požemių - nes jo herojus su kitų niujorkiečių srautu atvyko į darbą požeminiu traukiniu. Šeštasis dešimtmetis Niujorke. Kostiumų dailininkės Jolantos Rimkutės retro: skrybėlėti vyrai ilgais lietpalčiais, damos, apsigaubusios plačiais paltais. Lino Rimšos muzika kuria ano laiko Niujorko atmosferą. Niekas niekur neskuba, lėtai iriasi pro perono užtvaras, o šviesomis mirguliuojantis didmiestis jau laukia.
Iškart įvertini talpią, erdvią, šiuolaikišką Gintaro Makarevičiaus scenografiją, jungiančią metalo konstrukcijas ir vaizdo projekciją. Požeminės perėjos turėklai turės „vaidmenų" ne tik Niujorko, bet ir Lietuvos epizoduose. Lengvai besisukiojančios perono užtvaros avanscenoje netrukus virs baro stalais, Lietuvos ir Amerikos namų interjerų dalimis. Ir lovomis Antano Garšvos vaikystės namuose, ir NKVD kankinimų būstine, ir ligoninės palata, ir meilės guoliu Niujorke - priklausomai nuo akimirkų, kurias Garšva prisimena paskutinę savo gyvenimo dieną, kai kėlė ir leido viešbučio klientus.
O vaizdo projekcija, užimanti visą galinę scenos sieną, raibuliuos poeto vaikystės vandens brilijantais Panemunėje, padės jausti Niujorką, kartu su jo „dangorėžių" vaizdais kilti ar leistis liftu, kurį scenografas sukūrė kaip didelį narvą. „Baltą drobulę" scenografijos dėka ir įsimeni būtent kaip grandiozinį besimainantį reginį, vertą Didžiosios scenos atidarymo.
Sigitas Šidlauskas ir Dainius Svobonas- du įkalinti liftininkai. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Jonas Jurašas „Baltoje drobulėje", trunkančioje tris valandas, gerokai kitoks nei ankstesniuose spektakliuose „Apsivalymas" ar „Antigonė Sibire". Ne toks rūstus. Ne toks brazdžioniškai šaukiantis tautą ir šviečiantis jos galimai apmusijusius, užmaršius protus. Režisierius taip pastatė „Baltą drobulę", tarsi sakytų: mąstykit ir darykit išvadas patys.
Spektaklis pagarbus Antano Škėmos tekstui. Negalėčiau pasakyti, kad spektaklis ištikimas romano nuotaikai, jo lyriškai ir švelniai ironiškai intonacijai, kurią Škėma transliuoja per poeto būsenų prizmę. Garšvos būsenos, vizijos, jo neištarti komentarai scenoje tapo siužetu, kuriame jis dalyvauja, žodžiais, kuriuos jis nesustodamas taria. Jausmai ir prisiminimai, pasąmonės srautas ties mirties slenksčiu padaryti realiu spektaklio herojaus pasauliu. Paties herojaus spektaklis nesureikšmina - jis tarytum vienas iš daugumos Niujorko praeivių, vienas iš kelių aukščiausiojo viešbučio liftininkų. Nesureikšminta ir tai, kad Garšva - poetas, reflektuojantis menininkas. Ir liftas-narvas jo raiškos neslegia, neriboja, lygiai kaip ir privalomas uniformos dėvėjimas nežemina, neunifikuoja, net neskatina ironizuoti.
Dainiui Svobonui teko sunkiausia užduotis: tris valandas vaidinti iš vidaus į realybę perkeltą personažą, nuolat klajojantį nuo dabarties Niujorko lifte iki epizodų vaikystės Aukštojoje Panemunėje ir jaunystės Kaune, nuo prisiminimų apie pirmąją meilę Jonę iki apsikabinimų su kito vyro žmona Elena, kuri yra kažkur čia pat.
Didžioji scena klastinga. „Balta drobulė" ką tik įžengė į ją, dar nespėjo įsigyventi, apšilti, įvaldyti naujos aplinkos. Todėl kažin ar šventinio vakaro žiūrovai galėjo pamatyti tiek, kiek režisieriaus ir aktorių sudėta į spektaklį. Tačiau Didžioji scena atidaryta. Ją pašventino neeilinio likimo režisieriaus premjera pagal romaną, kurio kelias pas skaitytojus irgi turėjo „ir up, ir down" trajektoriją.
Antanas Škėma „Baltą drobulę" parašė 1952-54 m. Brukline ir iš pradžių ją buvo pavadinęs „Keltuvu". Dabar knyga pripažįstama kaip vienas moderniausių lietuvių literatūros romanų. Tačiau anuomet autorius keletą metų beviltiškai ieškojo leidyklos, kuri išdrįstų paviešinti jo kūrinį.
Vienas neryžtingų leidėjų, Škėmai grąžindamas rankraštį, rašė: „ Knyga įdomi ir mums nauja tiek savo forma, tiek problematiškumu. Leidėją betgi gąsdina pats Garšva su nuogomis meilės istorijomis, mūsų skaitytojui dar per aštriom. Sutinku su Jumis: knyga turėtų ir draugų, bet jų per maža, kad išdrįsčiau rizikuoti".
1958 m. vasarą „Baltą drobulę" išleido Niujorko „Nidos" leidykla savo knygų klubo serijoje. Kad „Balta drobulė" būtų išleista daugiausia pastangų padėjo Kazimieras Barėnas (1907 - 2006) rašytojas, žurnalistas, leidėjas.
Iš Barėno laiško A.Škėmai 1958 m. rugpjūtį: „...niekad nesitikėjau tokios skaitytojų reakcijos. Nemaža gaunama laiškų, kuriuose puolama ir knyga, ir leidykla. Dalis prenumeratorių atsisako toliau bebūti Nidos knygų klubo nariais. Dalis reaguoja itin piktai ir neatlaidžiai. Londonas taip pat suskilo. Lyg doresnės išvados beieškant, norėta suruošti literatūrinį teismą. Priešingų nuomonių žmonės turėjo tuo reikalu jau suėjimą-ginčelį, bet pats teismas, atrodo, galės būti tik labiau rudeniop".
Išeivijos rašytojo Kosto Ostrausko pastebėjimu, „literatūrinis teismas įkarščiui atvėsus, neįvyko".