Nedidelį romaną „Ševaljė de Grijė ir Manon Lesko istorija" (1731 m.) prancūzų rašytojas, abatas A. F. Prévost parašė besiblaškydamas tarp vienuolynų, moterų, politikų ir menininkų - susipažinus su jo biografija aiškėja, kad jis buvo bohemos žmogus (nors XVIII a. bohema šitaip dar nesivadino), panašus į Aramį iš „Trijų muškietininkų". Reto grožio jo romano heroję Manon giminaičiai veža į vienuolyną, bet ji tampa gundančia ir kenčiančia prostitute. Knyga uždraudžiama, tačiau vis tiek tampa populiari, ilgai laikosi „topų" viršūnėse, pagaliau apsuka galvas net dviem XIX a. kompozitoriams: J. Massenet 1884 m. ir G. Puccinis 1893 m. - žinoma, paskui operos kelrodį G. Verdį ir jo „Traviatą" (1853 m.) - pasinaudoja nuo aistrų plyštančiu siužetu. Feministės čia pasakytų trumpai: kokia visuomenė - tokia ir muzika; maskulinistinė visuomenė visada pasižymėjo potraukiu lengvo elgesio moterims...
Romaną įdomu prisiminti dar ir dėl to, kad šiandieninių operų statytojai jų veiksmo laiką ir vietą stumdo lyg šachmatų figūrėles. O juk žiūrovų ir klausytojų salėje herojų suvokimo ir vertinimo skalė jau gerokai pasikeitusi - klasikinis herojus, lengva ranka perkeltas į naujų manierų erą, tampa dviprasmiškas, tragikomiškas. Šiandien žiūrovas jau nebeįžiūri „susidėvėjusios" per 300 metų Manon dramos pagrindų. Ir, susipainiojęs naujame operos librete, nemato jos esmės, dramatizmo. Štai prašom: apsukri turtingo vyro išlaikytinė, šįkart jau XX a. pradžios paryžietė, susitinka pirmąjį savo meilužį, susikrauna šiek tiek brangenybių į kišenes, sprunka, yra pagaunama ir grandinėmis surakinta vežama laivo triume į Ameriką, kurios dykumose miršta... Ar veristinei (it. verismo - tikroviškai) Puccinio muzikai tokios lengvapėdiškos siužetinės korekcijos į naudą?
„Manon Lesko" su nuolatine „Bohemiečių" trupe pastatė režisierė provokatorė D. Ibelhauptaitė (Kongresų rūmai, balandžio 3 d.). Ką gi, jau seniai Lietuvos melomanams, tradicijų puoselėtojams, reikėjo susitaikyti - ji yra mūsų operos reformatorė, neatsargi kurstytoja - reikia pripažinti, sugebanti sutraukti žiūrovų minias ir sugrąžinti namo po užsienius išsibarsčiusius ar kitoje gatvės pusėje, garbioje Operoje, reziduojančius solistus. Beje, visi jie, tradicinės ar netradicinės pakraipos, Ibelhauptaitę pripažįsta. Visgi po kiekvienos premjeros kyla nesveikas šurmulys: kas už, kas prieš? Netikėtumus mėgstančiai režisierei drįsčiau siūlyti ateityje užčiaupti tas burnas - imti ir pastatyti kitokią operą - senamadišką, muziejinę, su gėlių girliandomis ir sukniomis „tortais", gal tik lengvai apšlakstytą naujo skonio rūgštele...
Bet tai asmeninės svajonės, o baigiant konfliktinę libretinę temą, norėtųsi dar paliesti visų užmirštą, bet svarbią operos originalo vertimo kalbą. Operos subtitrai! Negi sunku pasikviesti išmanantį, lankstų redaktorių ir nors kartą Lietuvos operos istorijoje pavyzdingai sutvarkyti šitą reikalą? Juk negrabus pažodinis vertimas, visokios „ašarojančios mintys" - tai vaikų darželis, išėjimas į sceną su padėvėtais marškiniais. Peržiūrėjau internete vieną „Manon Lesko" su rusiškais subtitrais - jie puikūs.
 |
| Asmik Grigorian (Manon) ir Laimonas Pautienius (Lesko). Martyno Aleksos nuotraukos |
Scenografas D. Birdas vėl buvo priverstas statyti keliaaukštes dekoracijas ankštoje šių rūmų scenoje. (Nors ankštumas turi ir privalumų - atlikėjai mokosi dirbti kaip dramos teatro aktoriai.) Kortų stalą drąsiai, tiesiog įžūliai „suvaidina" plokščia lenta, lošėjų palaikoma, paversta tiek, kiek reikia „gyliui" - norėtųsi ir daugiau tokių žiūrovų vaizduotę ugdančių akibrokštų.
J. Statkevičius nudžiugino vyrus apaudamas juos žaviais pusbačiais su baltomis įmautėmis - turbūt XX a. pradžioj jie netgi turėjo savo pavadinimą? Moterų art deco stiliaus suknios turi smūginiam mados laikotarpiui būdingų nepatogumų - platus, „apkritęs" drabužio viršus ir suveržta ties keliais apačia savaime provokuoja linksmas situacijas. Impozantiškiems karininkų švarkams 3 veiksme gal kiek trūko plačių atlikėjų stotų, švarkas nešė artistą, o ne atvirkščiai. Beje, per „Bohemiečių" premjeras savotiška teatrinių kostiumų uvertiūra tampa atvykstančių žymesnių pasigražinusių žiūrovų fotosesija fojė - ir vėliau, kitą rytą, nuotraukų išklojimas ir aptarimas tinklalapiuose. Gali būti, kad kada nors scenoje vaizduojamo laikotarpio mada sutaps su fojė (ir jau sutampa), bet vis tiek norėtųsi, kad teatrinės mados būtų aukščiau minios.
Turiu galvoje paknopstomis surežisuotą ir suvaidintą Manon (A. Grigorian) ir de Grijė (V. Vyšniauskas) meilės akto sceną ant sofos. Anksčiau pastatytoje šio teatro operoje „Katia Kabanova" pirkliai ir pirklienės linksmai raičiojosi ir santykiavo ant plikų grindų, tačiau ano spektaklio literatūriniai ir muzikiniai pagrindai tokių vaizdelių labai nesipurtė. O štai maestro Puccinis - jis čia svarbiausias! - manau, kreivai pažiūrėtų į šį nedarnų „pučinizmą-melodizmą", muzikos ir jos įvaizdinimo kakofoniją. Siužetui tragiškai persilaužti trūksta „aukštų natų". Herojė gauna sušokti pilvo šokį (Asmik daro tai berniokiškai atsargiai), tačiau akivaizdžiai, logiškai pademonstruoti, kad ji kažką tikrai myli, neturi progos. Pirmoje operos dalyje per daug kuistasi ir juokauta, todėl antroji dalis - nelaisvėje - tarsi atskyla ir pradedama vaidinti kaip atskiras spektaklis. Finalinis herojės mirties epizodas sukurtas pakylėtai, klasikinės operos maniera: Manon iš mylimojo glėbio nusirita į orkestro duobę, ir nuo tokio vaizdo mums iš tiesų suspaudžia širdį. Gaila, kad tokių aukštumų nebuvo daug.
Jei sėdžiu toliau, visada lipu žemyn, kad nuo laiptų, iš šono, pasižiūrėčiau į orkestrą ir dirigentą. Artistiškasis G. Rinkevičius (ir prilipę prie scenos orkestrantai) visada kompensuoja daugiau ar mažiau trūkstamą meistrystės ir operos jausmingumo dozę. Šiuolaikiniame teatre orkestras išvis meluoja mažiausiai (net jei muzikologai turi jam savų priekaištų). Toje prietemoje iš šono jis tampa dideliu veidrodžiu, kuriame vykstanti opera atsispindi savo nė kiek neiškreipta, renesansine didybe.
Apie solistų ir choro atlikimo meną, Puccinio koloristinę orkestruotę ir akustinius efektus etc. nedrįstu ką nors rašyti, palieku muzikos kritikams, kurie, deja, iki šiol „tas operas" arba paniekinamai ignoruoja, arba tiesiog nesugeba žodžiais išreikšti svarbių muzikologinių minčių.
