Lietuvos rusų dramos teatras savaitgalį pakvietė į vieno populiariausių Rusijoje dramaturgo, režisieriaus ir aktoriaus Ivano Vyrypajevo lygiai prieš metus (2011 m. balandžio 30 d.) baigto rašyti kūrinio „Iliuzijos" premjerą. Psichologas Olegas Kovrikovas, trumam tapęs režisieriumi, publikai pasiūlė įsiklausymo seansą, kuriame ir filosofine, ir menine, ir moksline prasme žiūrovai galėtų susikurti savo požiūrio ir vertinimo lauką. Naudodamas Vyrypajevo tekstą, jis siekė sukurti erdvę, iš kurios netikėtai, su dramaturgo pagalba, žiūrovas būtų išvedamas į kitą situaciją, į kitą zoną, ir pradėtų mąstyti apie paradoksaliai priešingus dalykus. Tam ypač tiko „Iliuzijos", kuriose ir išpažintys, ir išdavystės, apgaulės, ir visokie kitokie nutikimai, lydintys dviejų šeimų gyvenimus, pateikiami šmaikščia išmoninga kalba.
Spektaklis „Iliuzijos" gali būti labiau analizuojamas per dramaturgo prizmę, bet tai nebūtų teisinga, nes apie patį autorių galima pasakyti labai daug, o pats spektaklis savo forma visiškai minimalistinis. Keturios kėdės, keturi tai pasėdintys, tai pastovintys aktoriai ir gausybė teksto. Radijo teatru nepavadinsi, nors netoli to. Estetiškai spektaklis švarus, pakankamai naujas šiam teatrui, bet Kovrikovas iš spektaklio išvalė kažką daugiau, nei to reikėjo. Atsisakęs įmantrios režisūrinės formos, viską sutelkęs į aktorius, jis juos įspraudė į tam tikrus netikrumo rėmus. Jau vien tai, kad aktoriai vilki beveik koncertiniais kostiumais (juodos eilutės su raudonomis detalėmis), neleido spektakliui laisvai kvėpuoti, nes pats brangiausias jausmas, gyva emocija tik retsykiais tapdavo matomais. Julijai Krutko, Aleksandrai Metalnikovai, Valentinui Krulikovskiui ir Valentinui Novopolskiui nebuvo paprasta vien balso intonacijomis ir akių žvilgsniais, veido mimika išsakyti tai, ką Vyrypajevas slepia tarp eilučių. Vos tik tokios akimirkos susiformuodavo, jos iškart atpirkdavo nebyliąsias spektaklio zonas. Tuoj pat pajusdavai dramaturgo humorą, potekstes ir tiesmukiškiausius dalykus, kuriuos bene įdomiausiai ir moka išreikšti rusų autoriai. Apie meilę jie gali kalbėti valandų valandas, vos ne kiekviename sakinyje ištardami šitą žodį. Išdavystė, meilė ir nepasitikėjimas jų pasakojimuose tampa nedalomi. Ir tokie jausmų ir emocijų pliūpsniai... Vyrypajevas visa tai labai protingai sudeda į keturių aktorių lūpas ir, išmoningai pasakodamas dviejų nuo senatvės mirštančių porų „susikryžminimo" istorijas, vaizdinių ir situacijų universalumu skaitytojų, o šiuo atveju ir žiūrovų vaizduotėje sukuria spalvingas žmonių gyvenimo istorijas. Psichologui Kovrikovui stebint veikėjų elgesį, tikriausiai rūpėjo atskleisti žmonių elgesio dėsningumus. Veikėjai nesiremia patirtimi, jie protu, bet ne jausmais bando nusakyti savo jaunystės santykių reliatyvumą. Vyrypajevas konstatuoja kiekvieno personažo fizinę mirtį, todėl ir faktus jų lūpomis perteikia be jokių skrupulų.
Krutko, Metalnikova, Krulikovskis ir Novopolskis atskirais monologais pasakoja istorijas, kurios verčia abejoti prieš tai skambėjusiomis ir, rodėsi, pakankamai įtikinamomis. Aišku, pati pirmoji - įtaigiausia. Ją pasakoja Metalnikovos Moteris: mirštančio senuko „širdį stverianti" išpažintis žmonai, su kuria santarvėje išgyveno net 52 metus. Bet tai ir yra „pasakos" pabaiga, nes kitas monologas viską „sulaužo": toji tariamoje meilėje gyvenusi moteris mirties patale prisipažįsta vyro draugui, kad visą gyvenimą mylėjo tik jį vieną. Ir taip toliau: santykių gniūžtė didėja, kol išaiškėja, kad melu gyveno visi „čia" susirinkusieji. Ir dramaturgas, ir režisierius jų neteisia, tariami santykiai tiek supinami, kad iki galo tampa neaišku, kas kurį mylėjo ir kokia ta meilė buvo. Štai čia ir iškildavo tikrasis sceninis humoras, kuriam reikalinga aktoriaus jautra.
Per visą spektaklį buvo galima justi, kaip jis spraudžiamas į kiek kitus rėmus, nei leidžia teksto galimybės, bet svarbu, kad tekstas liko nesužalotas, nors ir kupiūruotas. „Radijo teatro" forma neleido spektakliui atskleisti vaidybinio iliuzoriškumo. Išliko tik pasakojamoji kūrinio dalis, kuri labiau atskleidė pjesės siužetą, bet ne gyvenimo situacijų absurdiškumą. Rekonstruojant praeities gyvenimus, neišvengiamai turi susiformuoti naujo iliuzinio gyvenimo galimybė. Tokia sceninio meno realybė. Todėl viską atiduoti į aktorių rankas - per maža. Šioje teatro metafizikoje režisieriaus pozicija būtina, jos šiame spektaklyje ir pristigo. Efemeriško ir iliuzinio pasaulio grožis Novopolskio lūpose tampa nuskamba su švelnia ironija. Jo ištarti žodžiai apie tai, kad tik prisirūkius žolytės galima apčiuopti, jog „pasaulis minkštas, o ne kietas", ištiesus aktoriui rankas į priekį, nejučiom paskatina žiūrovą pačiam tarytum pačiupinėti to pasaulio sandarą.
Paradoksalu, o gal natūralu, kad tik originalo kalba ir būtent šių aktorių lūpomis Vyrypajevo tekstas taip natūralistiškai gražiai buvo ištartas. Keturių aktorių komanda, neutriruodama, neperrėkdama, nespazmuodama, neužsikirsdama (nors tokios kliūtis visada lydi daugiažodžius spektaklius) perskaitė „Iliuzijas" kaip jiems rašytą kūrinį. Toks atvejis be pretenzijų - taip pat pakankamai gražus teatrinis miksas. Patetinis banalybių rinkinys čia netapo scenine patetika.
Dažnai paskirų gyvenimo elementų realybė gyvenimo rate atrodo kaip didelė iliuzija. Todėl „kraustynės" per įvairius gyvenimo sluoksnius dramaturgijos komizmą paverčia pakankamai svaria ir argumentuota filosofine stilizacija. Nors Vyrypajevui svarbus iliuzijų pasaulis, Kovrikovas siekia realybės realumo. Svarbu ir tai, kas jis atsisako cinizmo, kuris lengvai galėjo prilipti prie šios medžiagos. Psichologui Kovrikovui labiau pavyko pasislėpti už iliuzijų, nebandant jų rafinuotai paversti regimomis. Todėl poetiniai monologai Rusų dramos teatro spektaklyje nuskambėjo kaip savęs apgaudinėjimo seansas, kurio pabaiga yra ta pati mirtis, nuo kurios ir prasidėjo visas veiksmas.
Neabejoju, kad šis spektaklis sukurtas ne vien šio teatro erdvei. Jis paruoštas judėti ne vien po įvairias teatrines vietas, bet ir po šiems laikams madingus seminarus. Tai spektaklis, galinis sužadinti įvairias diskusijas, svarstymus. Lengvas ir kartu hermetiškas kūrinys palieka galimybę pačioms įvairiausioms teorinėms interpretacijoms.
Šį spektaklį galima ir kitaip sulyginti su Vyrypajevo tekstu: jis realus tiek, kiek atspindi teatro tikrovę. Kūrėjai neslėpė nei teatro skurdo, nei šalčio - tai tikrovė, kuri esamomis sąlygomis nuskambėjo ypač realiai.
