„O, džentelmenai, gyvenimas trumpas... Jei jau gyvenam, gyvenam tam, kad vaikščiotumėm ant karalių galvų"1. Arba galvomis. Savomis. Taip tampant juoko karaliais. Taip išsilaisvinant iš bet kokių logikos gniaužtų ir sveiko idiotizmo lygmenyje kuriant laisvę žaidimo pagalba bei pavidalu. Vido Bareikio „Mr. Fluxus„ - tai teatrinio nuotykio paieškos, kūrybinio proceso liudijimas ir naujas besikuriančio, bekuriančio ir nebijančio sunaikinti sukurtą „No Theatre“ etapas.
Naujausias Bareikio kūrinys „Mr. Fluxus, arba Šarlatanai?„ yra žaidimo mechanizmas, kuriantis žaidimą žaidimų aikštelėje su žaidžiančiąja „No Theatre“ komanda, kur apie jau mirusį asmenį kalbama žaidimo forma. Kodėl apie Mačiūną? O kodėl gi ne? Asmuo, tapęs gyvenimo kaip meno objekto pavyzdžiu, tampa inspiracija Bareikiui su „No Theatre„ kalbėti apie menininko pozą, poziciją, povyzą ir pan. Kalbėti apie meną apskritai. „Telefonų knygoje“ gilinęsis į teatrinio aparato klausimus, su „Mr. Fluxus" Bareikis bando brėžti takoskyrą tarp menininkų ir šarlatanų arba jų lygiagretes.
„No Theatre" pateikia teatrinio įvykio-žaidimo taisykles ir to tikisi iš žiūrovų. Iš pirmo žvilgsnio išskaidytas veiksmas, padriki etiudiniai inkliuzai - tai preciziškai surikiuotos schemos dalys. Fluxus yra kolektyvinis menas - tenepamiršta to valgę blynus su uogiene ir sėmę arbatą bei dalinęsi koldūnais su vienas kitą bešeriančiais. Publikai yra suteikiama galimybė porai valandų tapti kolektyvo nariu. Tik niekieno to nebus prašoma. Žiūrovas, kaip ir visi fluxus judėjimo nariai, dar turi ir įrodyti esantis vertas buvimo šalia. Kaip ir minėjo Bareikis, kartais „No Theatre„ pamiršta publiką. Ir bandydami atsakyti į sau svarbius klausimus sau svarbiais būdais leidžia sau svarbiems žiūrovams tapti tiesiog proceso liudininkais. Prašoma mėgautis beprasmybe fliuksiškų etiudų metu. Reikalaujama dėmesio tekstinių tiradų atveju. Tačiau „Mr. Fluxus“ netampa uždaru pasauliu, neįsileidžiančiu jį stebinčiųjų.
„No Theatre„ nėra ne-teatras. Tai, kas kuriama, vis tiek yra teatriniai dariniai. Intensyviai, drąsiai, net chuliganiškai ieškant savo kalbos. Reaguojant ir pašiepiant teatrinį vyksmą Lietuvos scenoje. Nebijant likti nesuprastais. Net kai kalbama apie šūdo kelionės į taikinį vertę. Bet kuriuo atveju, kažkas kažkada neatlikęs savo pareigos paliko skolą, negrąžintą iki šiandienos. „No Theatre“ siekia priimti iššūkį, mestą asmenybės riboms, ir šiktelėti neapsišikant.
Pirmoje spektaklio dalyje iš nespalvoto ekrano nedingsta (Ainio Stoprpirščio veido) Mačiūnas, vis ironiškai, bet akylai stebintis vyksmą ir veikiančiuosius. Pristatoma jo veikla. Būtent jis jaučia atsakomybę - reikia sekti, ar viskas pagal planą. Antroje dalyje ima ryškėti „No Theatre" aktoriai (nebe personažai) ir gaivališkas jų džiaugsmas šarlatanaujant (?). Ekrane esantys veidai jau nudažomi spalvomis, jame leidžiama pasirodyti ne vien Mačiūnui, bet ir Draugui su Kamera (Jonas Tertelis).
Kaip Jurgio Mačiūno gyvenimas, pasak Vido Bareikio, buvo įrėmintas klausimo apie šarlatanus, taip šio klausimo įrėmintas ir visas „Mr. Fluxus„. Šarlatanais savotiškai apšaukdamas tautos dainius (Čiurlionį, Koršunovą, Ibelhauptaitę...) ir Taručių Dainių, Bareikis Mačiūno tekstu ir Storpirščio lūpomis klausia - „o gal mes patys ir esame tie šarlatanai“? Tačiau klausimas, net ir kelissyk pakartotas, lieka neišgirstas, lyg užduotas pašnibždom. Šarlatanizmas nėra įdėmiau išartikuliuojamas. Spektaklio-provokacijos metu galima pasigesti šį teatrinį vyksmą kūrusių autorių asmeninės pozicijos. Šiek tiek klibantis dramaturginis pamatas kėlė papildomų klausimų, tačiau, iš kitos pusės, savotiškai tapo schematizuoto, nors punktyrinio, tarsi padriko, tačiau griežtai sustyguoto Mačiūno gyvenimo analogu.
 |
| Fliuksiškų akcijų atitikmenys scenoje. Kamilės Žičkytės nuotraukos |
Atitikmeniu proceso, kai gyvenimo būdas tampa meno kūriniu. Kai gyvenimo kūrimas tampa meno išraiška. Kai meno vardan aukojamas ne tik kūnas, bet ir visas gyvenimas, o pastarasis neįsivaizduojamas be žaidimo, tampančio laisve. Kai žaidžiama savo laisve, o nelaisvės atveju - naujos taisyklės. Kai žaidimas virsta malda gyvenimui - tarp vienu metu ir erotiškai, ir sakraliai lankstomos paklodės kraštų. Derinant Mačiūno mantras apie revoliucionierius su balkone energingai vokalinę partitūrą kuriančios Eglės Špokaitės - Yoko Ono „Nam myoho renge kyo" mantra.
Debesies ir Hitlerio hibrido paveikslas atiduotas tapyti Ainiui Storpirščiui. Nedingstantis nuo lūpų kampų šypsnys, greitakalbe beriamos mintys, rodos, vos spėjančios paskui vidinę minties tėkmę, lūpinės armonikėlės-inhaliatoriaus nepaleidžiantis ligonis, - ši nenustygstančio vietoje bepročio mozaika dėliojama subtiliai ir tiksliai. Storpirštis tampa vieninteliu pilnaviduriu personažu. Draugai alkoholikai, draugės japonės, draugai poliglotai ir kt. tėra tik Mačiūną supusios aplinkos štrichai, asmenybių karkasas, sukonstruotas iš frazių, prisiminimų teksto. Jų tikslas - besąlygiškai vykdant užduotis ir disciplinuotai kuriant chaosą ryškinti Mačiūno portretą. Vien Ainio Storpirščio dėka portretas yra ryškiu kontūru apibrėžtas ir vidiniais disonansais užpildytas grubus piešinys ant apsilupinėjusių žaidimų aikštelės sienų.
Piešinio spalvas ant sienų padeda atidengti ir Jurgio-Ainio bendražygiai. Žiūrovams už nugarų palapinėje rūko draugas-alkoholikas Dovydas Stončius, nuolanki-nes-dėkinga draugė-japonė Elzė Gudavičiūtė griebiasi smurto prieš save, kitus, prieš smurtą... Komandos nariai - ir „Telefonų knygoje" vienokiu ar kitokiu pavidalu matyti Simonas Storpirštis, Dainius Tarutis, Monika Alseikaitė bei Aldona Vilutytė. Pastaroji, apsivilkusi Mačiūno motinos kostiumėlį, kiek panešėjo į sentimentalios mamos šaržą. Stengtasi kruopščiau, tačiau buitis nustelbia būtį. Kruopštumas tampa komišku, kai antras veiksmas pradedamas mirštančios tarp grindų skudurų gulbės šokiu. Poetiškom mazgotėm pasipuošusi Mis Gracija. Su užduotimi susidorota.
„Aš - poetė!„ - ir postšizofreniniai poezijos skaitymai (Indrė Lencevičiūtė apskritai galėtų rengt poezijos skaitymo vakarus). J(urg)is - agonijos apimtas miruolis - ir - transfluxus vedybos. Lencevičiūtei - drąsos, kad sakralumas netaptų komiškas! Kaip sakralia tampa mirties akivaizdoje žaidžiama „syfa“. Antros, „Jausmų" dalies apogėjus - motinos ir poetės-žmonos susidūrimas, moralinės sūnaus ir vyro dalybos. Mačiūno kojų plovimo ir kojinių movimo priešprieša, nagų karpymo ir dažymo kontrastas, rankomis prilaikomos šypsenos - spektaklio kulminacija. Pomirtinės atminimo dalybos tampa nuosekliai kuriamo chaoso priežastimi ir galimybe susitikti finalinio dialogo pašnekovams - Ainio Storpirščio Mačiūnui ir Dainiaus Taručio Draugui-su-televizoriumi. Pastarasis, beje, maloniai nustebino.
Antroje, „Jausmų" dalyje režisierius Bareikis atitolsta nuo fluxus performansų ir bando nerti gilyn į menininko gyvenimo skaudulius. Kiek savęs palieki kitiems, kai tavęs nebelieka? O prieš paliekant - klausimas, ką tokį palikinėji? Fluxus inžinierių? Šarlataną? Po klaustuku bandoma padėti tašką - nuo pat bokšto viršūnės. Pokalbyje dalyvauja nebe Mr. Fluxus ir jam pavaldūs kareivėliai, apie menininko tapatybę rėkte rėkia Ainis ir Dainius. Tarsi - o gal mes ir esame tie šarlatanai? - Prie ko čia tie šundaktariai? - Įrodyk, kad ne boba, nes reikia be kompromisų! - yra kaip tik jiems ir kaip tik dabar aktualus klausimas. Atsakymas - dramatiška tyla, perrėžiama lėtos poezijos. Ir duslaus kritimo garso.
Vido Bareikio ir „No Theatre„ pastangomis skola Mačiūnui dėl „Taikinio“ - išpirkta. Net su tūba ir trombonu, kurio kažkas pasigedo kažkieno sapne.
1Guy Debord'o „Spektaklio visuomenėje„ pacituotas Shakespeare'o „Henrikas IV“.
