Scenoje - saviveikla

Andrius Jevsejevas 2012-02-20 lrytas.lt, 2012 02 20
Ainis Storpirštis spektaklyje „Atėjau, pamačiau, negalėjau”. Nuotrauka iš lrytas.lt

aA

Nesyk teko patirti, kad pagal gerą knygą paties jos autoriaus kuriamas spektaklis retai prilygsta originaliai medžiagai. Taip atsitiko ir Vytauto V.Landsbergio vaidinimui „Atėjau, pamačiau, negalėjau”.

V.V.Landsbergis spektaklį „Atėjau, pamačiau, negalėjau” (arba „Visiškas Rudnosiukas”) sukūrė pagal savo pasakėčių vaikams knygą „Rudnosiuko istorijos”. Jis buvo parodytas ir savaitgalį Klaipėdoje vykusiame festivalyje vaikams „Ledinė zylutė”. Rytoj spektaklis bus rodomas Kauno lėlių teatre, o vasario 26 d. - sostinės teatre „Lėlė”.

Atrodo, kad V.V.Landsbergiui pritrūko atstumo, kritinio požiūrio į savo kūrinį, nes tekstas ir grynai teatrinė medžiaga, kaip įsitikinau žiūrėdamas spektaklį, turi ne tiek jau daug bendra.

Žengė du žingsnius atgal

1994 m. išleista knygelė „Rudnosiuko istorijos” - išradinga ir įdomi. Tai vienas įdomesnių kūrinių visai šeimai nepriklausomos Lietuvos literatūros istorijoje. Retas drįstų tai neigti.

O V.V.Landsbergio režisuotas aktoriaus Ainio Storpirščio monospektaklis, kad ir kaip nesinori tikėti, dėl infantilumo ir lengvabūdiškumo (nekalbant apie skurdų režisieriaus sceninį įgyvendinimą) smarkiai nusileidžia subtiliai ir skoningai knygai.

Ilgą kūrybinį kelią nuėjęs rašytojas, dainų autorius ir atlikėjas, režisierius V.V.Landsbergis jau užgrūdintas sėkmių ir nesėkmių, o jaunam aktoriui A.Storpirščiui, mano galva, neabejotina „Visiško Rudnosiuko” nesėkmė kerta dviguba jėga.

A.Storpirštis per porą pastarųjų metų sukūrė daug įsimintinų ir sudėtingų vaidmenų režisierių Gintaro Varno, Aido Giniočio, Vido Bareikio spektakliuose. O visai neseniai įspūdingai atliko pagrindinį vaidmenį tikru jaunosios mūsų aktorių kartos benefisu tapti pretenduojančiame Oskaro Koršunovo „Išvaryme”.

Nors „Visiško Rudnosiuko” premjera įvyko kiek anksčiau, labai gaila, kad minėtų kūrėjų spektakliuose ir ypač Nacionalinio dramos teatro „Išvaryme” neabejotiną talentą teigiantis ir tvirtai profesinės meistrystės link žingsniuojantis aktorius vaikiškame spektaklyje žengė bent du didelius žingsnius atgal.

Kaip prajuokinti publiką?

V.V.Landsbergio spektaklis - trumpučių, kiek padrikų komiškų istorijų apie meškiuką Rudnosiuką rinkinys.

Rudnosiukas, iš pradžių scenoje pasirodantis kaip kažko lūkuriuojantis kostiumuotas jaunuolis su didžiuliu lagaminu, tuoj pat puola beatodairiškai bendrauti su salėje sėdinčiais žiūrovais, patiria vienatvę, paauglystės prieštaravimus, brandą, tremtį, namų ilgesį, meilę, nuolat patenka į visokias absurdiškas situacijas.

Problema ta, kad istorijos, kurios knygoje gal ir atrodo keliaprasmės ir absurdiškos, spektaklyje tampa lėkštos ar paprasčiausiai kvailos.

Aktorius A.Storpirštis iš režisieriaus gauna nurodymą arba palaiminimą bet kokia kaina prajuokinti žiūrovą. Ir daro tai išsijuosęs, su jam būdingu azartu ir entuziazmu.

Spektaklio kūrėjai panaudoja, regis, visą nesunkiai nuspėjamų teatrinių efektų, klišių ir poveikio žiūrovui priemonių arsenalą - nuo pasivaikščiojimo po užtemdytą salę su prožektoriumi iki lindimo žiūrovams tarp kojų ir buitinių pokštų apie visiems pažįstamus, todėl kiekvienam neva artimus „antrojo galo” džiaugsmus ir bėdas.

Tik išmonės, saiko ir skonio, kurio lyg ir reikėtų tikėtis iš talentingo rašytojo ir gabaus jauno aktoriaus dueto, čia nė su žiburiu nerasi. V.V.Landsbergio kalbos apie spektaklį kaip apie dadaistinį žaidimą yra tuščios.

Pakanka paminėti, kad dadaizmas - pirmiausia prieš miesčioniškąją, buržuazinę sąmonę nukreiptas menininkų sambūris. O vaidinimo „Atėjau, pamačiau, negalėjau”, visomis išgalėmis rodančio norą įtikti, tikslinė auditorija - priešinga: įmitęs, atbukęs miesčionis, lietuviškos komercinės televizijos žiūrovas.

Nesėkmė - pavojinga

Kultine vadinamos V.V.Landsbergio knygos „Rudnosiuko istorijos” sceninis variantas desperatišku poreikiu linksminti ir prastu skoniu primena taip pat savotiškai kultinių humoro švenčių „Juokis” orgijas. Greta, regis, trūktų tik anekdotų karaliaus Raimondo Šilansko, dantimis grojančio Miko ir „Ambrozijos” priekvaišių.

Kita vertus, viskas lyg ir būtų gerai, jei spektaklis būtų rodomas ne profesionalaus teatro scenoje, o ten, kur jam, manyčiau, ir vieta - saviveiklininkų estradoje. Tik labai nesinorėtų, kad aktorinį talentą ir gebėjimus mėgėjų scenoje marintų A.Storpirštis.

Nepaisant nesusipratimo pavadinimu „Atėjau, pamačiau, negalėjau”, tikiu, kad šio aktoriaus profesiniai horizontai - platesni. Ar tiki tuo pats A.Storpirštis?


LRYTAS.LT

 

recenzijos
  • „Kabaretas Favela“: kai forma tampa turiniu

    Erdvinis spektaklio išskaidymas leidžia kiekvienam žiūrovui susikurti savitą patirties trajektoriją, o kartu formuoja įspūdį, kad „Kabareto Favela“ pasaulis egzistuoja nepriklausomai nuo konkretaus stebėtojo.

  • Meno žiurkių pragraužtas menas

    Kiekvienas veiksmas „Šūdmaloje“ yra apiplepamas ir apkaišomas žodžiais – turbūt tokiu būdu pasireiškia šūdmaliavimo konceptas. <...> Kyla nuogąstavimų: jei pasiduotų formos eksperimentams, tekstas rizikuotų tapti savo paties kritikos objektų auka.

  • Viename kūne nesutelpanti Madam Bovari

    Tai galbūt ir yra įdomiausias režisieriaus Oliverio Frljićiaus atsakymas Gustaveʼui Flaubert’ui: ne išsaugoti visą romano psichologinį sudėtingumą, o leisti Emai egzistuoti keliuose gyvenimo tarpsniuose ir kūnuose.

  • O ar kas nors čia tikra?

    „Vasarotojų karštinė“ neapsimetinėja tuo, kuo nėra: atėję pažiūrėti komedijos tokį rezultatą ir gaus. <...> Kas tikra visame šiame atostogautojų ir pramogautojų parade – tai akivaizdus aktorių mėgavimasis savo darbu.

  • Kai madam nedaro nieko, ką priklauso daryti madam

    „Madam Bovari“ pasigedau paties Oliverio Frljićiaus, jo laiko pajautos, nerimo ir gebėjimo pjauti ten, kur ir taip skauda. Ši versija – kaip pamoka mokykloje pagal programą, vis dėlto nutylinti tai, kas už programos.

  • Rožinis placebo gyvenimas

    Pastarojo laiko šaižių ir provokacijomis besimėgaujančių premjerų kontekste „Poveikis“ stebina tylia ir jautria režisūrine prieiga. <...> Veikiau kviečia pažvelgti niūriai realybei į akis nei leidžia žiūrovams būti užliūliuotiems rožinės placebo dozės.

  • Klaidžioti žavingame trolių Mumių pasaulyje

    Spektaklio „Troliai Mumiai. Kometa atskrieja“ kūrybinė komanda nesiekia dangstyti sudėtingų istorijos aplinkybių ir patirčių, o kviečia suprasti, kad gyvenime gražūs ir gąsdinantys jo aspektai dažnai eina išvien.

  • Artėjanti pabaiga aukštyn kojom

    Ryškiausia „Apverstos tikrovės“ dalimi galima laikyti dailininkės Sarah Mittenbühler sukurtus kostiumus. Kai kurių personažų kostiumai – kaip atskiri objektai (ypač išraiškingas Šamanas), o kai kurie – tiesiog modernios judančios skulptūros.