Po „Išvarymo” galvoji ne apie niūrias emigrantų istorijas, nutinkančias lietuviams Londone, bet apie talentingus spektaklio kūrėjus.
Vakar ir šiandien Nacionaliniame dramos teatre vyksta Mariaus Ivaškevičiaus pjesės „Išvarymas” premjera, kurią režisavo Oskaras Koršunovas. Dinamiškas spektaklis trunka iki vidurnakčio ir pasakoja pirmųjų nepriklausomos Lietuvos emigrantų į Londoną likimus. „Varom!” Ir jie „išvaro”, susigrūdę į „busiuką”.
Kas atsitinka su žmonėmis per dvylika metų? Kas tas vyras neįgaliojo vežimėlyje su mažyte Lietuvos trispalve? Kažkuriuo spektaklio įžangos momentu, kai jis stabteli scenos priekyje, pavargusiom akim žiūrėdamas į salę, vėliavėlė dengia jo veidą ir atrodo kaip kaukė.
O Londono žmonija už jo nugaros klega bare, aplink stiptizo strypus sukasi panos blizgiom suknelėm, ekrane - futbolas. Jauki, įprasto smagumo atmosfera. Jiems.
Pjesėje, kaip sako Marius Ivaškevičius, Londono lietuvių gyvenimas „suintensyvintas, sudramatintas”. Kai perskaitai šimtą „Išvarymo” puslapių, atrodo, pažvelgi į gilią ir žiauriai padarytą žaizdą, su kuria žmonės neįtikėtinu būdu išmoko gyventi. Tai prislegia. O kartu gauni „Išvarymo” pamoką: varyti iš savęs tai, kas pjesėje vadinama Mongolu arba Rytais. Arba tiesiog šūdu.
Bet per „Išvarymo” vaidinimą liūdėti neteks. Koršunovo spektaklis juk vyksta Gintaro Makarevičiaus sukonstruotame bare su spalvinga, trisdešimties aktorių vaidinama Londono visuomene. Trys dešimtys skirtingų personažų, kurių kone kiekvienas gauna jei ne po epizodą, tai bent po akimirką individualaus veiksmo! Iki vidurnakčio trunka vaidybos džiaugsmo šventė.
Scenos dešinėje - mažytė orkestro duobė grupės „Happyendless” muzikantams. Ritmingas atmosferos svaigumas priklauso ir nuo jų grojamos muzikos, ir nuo aktorių dainavimo, nuo jų bendravimo su muzikantais ir su žiūrovais. „Išvaryme” Koršunovas tarsi tęsia spektaklio „Dugne” interaktyvumą, tik čia publikai siūloma ne degtinė ir pasibučiavimas išgėrus „už žmogų”, o bendras reagavimas į bendrus prisiminimus sukeliančią muziką. Juk visiems kažką sako ir „Balnokim, broliai, žirgus”, ir „Satisfaction”, ir „We Are the Champions”. Yra ir „Happyendless” lyderio Sauliaus Prūsaičio dainų, sukurtų „Išvarymui” - buvusio emigranto patirties eskizų.
Ar dar kuris nors Lietuvos teatro aktorius turėjo tokį krūvį, koks tenka pagrindinį herojų Beną vaidinančiam Ainiui Storpirščiui? Benas visą laiką scenoje, epizodų be jo - kelios minutės. Visos spektaklio valandos sklidinos Ainio aktorystės, dainavimo, akrobatikos.
Svarbu ne krūvis, o turinys. Ainis yra aktorius, su kuriuo įdomu visą laiką. Turbūt tai ir vadinasi charizma. Apie tokius aktorius sakoma, kad jie paprasčiausiai gyvena scenoje. Rečių rečiausias talentas, su kuo ir pasveikinkime save, žiūrovus. Juk Ainis Storpirštis gali būti visiškai ramus scenoje, atseit - nieko neveikti (nosrs taip nebūna), aplink jį temperamentingai veiks partneriai, ir vis tiek žiūrovas seks Ainio personažo gyvenimą. „Išvaryme” tokių scenų apstu. Bet, svarstau, iš ko tas Beno vaidmuo susideda? Vien paškekesiai, išsiaiškinimai. Veiksmas, galima sakyti, vidinis. „Išvaryme” Benas nugyvena dvylika emigracijos ir tapatybės ieškojimo metų. Keičiasi ne kostiumai, o Beno savigarbos, ramybės laipsnis. Tik visko, kas pasiekta, trapumas nekinta. Žmogus vėl tampa vilku, kurį taip atkakliai varė iš savęs.
O žmogus neįgaliojo vežimėlyje - tai Benas po N metų, jį vaidina Vytautas Anužis. Jis visą laiką šalia, jis klauso Ainio Storpirščio vaidinamų istorijų - savo praėjusio gyvenimo - lyg vis dar dalyvaudamas, bet jau ir matydamas visas tas drastiškas scenas iš šalies. Jam visa tai brangu, dar skausminga, bet jis jau gali šypsotis. Kaip išminčius.
 |
| Eglė - Monika Vaičiulytė, Benas - Ainis Storpirštis. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka |
Aplink Beną reiškiasi galybė ryškių personažų, tarsi kokių Saulės satelitų, kurie tuoj tuoj apakins savo spindesiu. Monikos Vaičiulytės Eglė - viena tokių. Dramaturgo sumanyta, kad Eglės likimas, vis persikertantis su Beno likimu, būtų kitos krypties, nei jo: jis pradeda nuo padugnių ir kyla, ji - krenta. Monika Vaičiulytė pažinta ir įvertinta Auksiniu scenos kryžiumi Klaipėdos dramos teatro spektaklyje „Mergaitė, kurios bijojo Dievas” (Jono Vaitkaus režisuota Gintaro Grajausko pjesė). „Išvaryme” Vaičiulytė iš tiesų spindi, ir ne vien Eglės kostiumais. Aktorė vaidina taip, tarsi Eglė būtų svarbiausias jos gyvenimo vaidmuo, tarsi ji šiandien, šio vakaro žiūrovų akivaizdoje vaidina vienintelį, paskutinį kartą, nesitausodama būsimiems vaidinimams.
Mariaus Repšio vaidinamas Vandalas - „Išvarymo” atrakcijonas. Plastiškas, organiškas, lengvai atpažįstamas mušeikos keikūno tipas. Vandalo su Benu bendravimo improvizacijos net gresia virsti spektakliu spektaklyje. Ir tegu. Jiem taip gerai tai sekasi! Tuo labiau,kad Mariaus Repšio vaidyba tiek natūrali, gyvybinga, lyg jo Vandalas - iš gyvenimo tirščių į sceną atvestas. Joks tikras Vandalas jo „neišdurtų”.
Publikai, kuri ketina krūpčioti nuo keiksmažodžių scenoje: žmonės, o kaip mes kalbamės gatvėje, namie, tarpusavy? Verčiau kiekvienas sau pasvarstykime, ką simbolizuoja žmogus neįgaliojo vežimėlyje su miniatiūrine trispalve.
„Išvarymas” rūpės daugybei žmonių, kurie taps teatro žiūrovais. Mes visi paliesti spektaklio temų. Mes visi geriau už dramaturgą, režisierių, aktorius ir visų rašymų apie „Išvarymą” autorius išmanome, kas čia ko vertas, kas teisinga ir iš tikrųjų vertinga. Tema atidaryta!
O spektaklio personažai, nugyvenę iki vidurnakčio, vėl sėdasi į „busiuką” ir pradeda savo kelionę. Bet - jau susibroliavę, brangūs vieni kitiems, draugiški ir mylintys. Štai tokia kelionės pradžios iliuzija spektaklio pabaigai. Gera su jais ir išsiskirti nesinori.
P.S. Kai jaunas Benas išnyra iš konteinerio, kur nakvojo ir džiaugiasi ramybe - nes Kalėdų naktis - suvoki, kad netgi laikas „Išvarymo” premjerai parinktas itin tinkamai.
Jie ten, scenoje, ieško saugios vietos vieninteliam savo gyvenimui skleistis. Kartais toji vieta būna konteineris, vagonėlis arba ištuštėjęs „Funeral” - laidojimo biuras. Arba Temzė. Kartais - prabangus butas šeimininko, kurio šuo gyvena geriau, nei emigravęs žmogus.
Mes, čia, savo šalies teatro salėje, žiūrėdami premjerą prieš pačias Kalėdas, vis dar karštligiškai skaičiuojame, kam nespėjome nupirkti dovanų, su kuo netrukus susėsime prie Kūčių stalo, o kas liko svetimos šalies kampe, bare, konteineryje. Arba ten, iš kur negrįžtama.
