Šiandieną žeidžianti praeities istorija.
Kauno kamerinio teatro premjera - Daivos Čepauskaitės drama „Diena ir naktis“ - nustebino ir sujaudino tiek tematika, tiek perteikimo būdu. Spektaklis pasižymi dramaturginės medžiagos ir režisūrinio sumanymo vienove - atvirą ir skaudžią temą palydi ypač jautri etinė gaida, o iš buitinės plotmės sugebama pakilti iki būties dramos apibendrinimų, suteikti vyksmui alegorinę formą.
D. Čepauskaitė verta padėkos ir pagyros ne tik dėl to, kad pasirinko itin retai liečiamą skaudžią holokausto temą, ne tik už visa talento jėga atskleistą tragišką Lietuvos žydų likimą - masinį naikinimą nacių okupacijos metais. Ji verta padėkos už aiškią ir nedviprasmišką nuostatą, už ryškų moralinį imperatyvą, už poziciją. Ir autorės požiūris nė kiek nesumenkino veikalo reikšmingumo, gilumo. Priešingai - būtent tai padėjo tiksliai sudėlioti daugelį itin svarbių akcentų, galų gale atvirai prabilti apie lietuvių ir žydų santykius prieškario, karo metais, apie antisemitizmo apraiškas, kalbėti apie glūdintį žvėriškumą, bandos instinktą, apie būtinybę išlikti žmogumi.
Dramos konstrukcija gan sudėtinga, reikalaujanti netradicinių sprendinių. Dramaturgė, atskleisdama nūdienos personažų - žydaitės Mildos ir lietuvaičio Andriaus - jausmų istoriją, iškelia atminties, kaltės, aukos ir budelio temas, perteikdama jas per pasakojimą apie dramatišką Mildos senelės Goldos meilę Kostui. Toji meilė paženklinta itin skaudžiais ir tragiškais karo metų įvykiais, kai vyko holokaustas, kai bet koks žmogiškumas ir atjauta naikinimui pasmerktiems žydams reikalavo didžiulės narsos ir ryžto. Dabartinių įsimylėjėlių pora sugrįžta į tą dramatišką laikotarpį, kartoja išgyventą siaubą, kančias, atskleidžia pasiaukojimą, išlikimo kainą. Senoji Golda, vienintelė likusi gyva iš gausios Taicų šeimynos, tampa svarbiu personažu, o nužudytieji jos artimieji, vis aplankantys gyvuosius - nekaltų aukų simboliu. Aiškiai sudėlioti ir budelių akcentai. Jais įvardijami ne tik vokiečiai. Veikia ir tautos atplaišos, vadinamieji „tautinio darbo“ aktyvistai, baltaraiščiai, kartkartėmis ciniškai šūkaujantys apie žydų bolševizmą ir būtinybę juos naikinti. Jautriai, rasdama originalių lyrinių akcentų D. Čepauskaitė pavaizdavo vaistininko Berelio Taico šeimą. Tačiau pjesėje, mano manymu, liko tam tikro plakatiškumo ir deklaratyvumo, ypač scenose su Andriaus (Kosto) draugais.
Tokius nelygumus glaistė ir tikrą būties dramą scenoje įkūnijo spektaklio režisierius Stanislovas Rubinovas, sugebėjęs pasiekti gelmingą ir jaudinantį apibendrinimą. S. Rubinovo režisūrinis metodas šiame pastatyme pasireiškė ypatinga jėga ir įtaigumu. Jis ne tik įžvelgė ir „pažadino“ aktorių (ypač jaunųjų) užslėptas ar net nenumanomas galimybes, bet ir daugelį scenų pakylėjo į biblinio tragizmo viršūnes, išvengdamas buitinės traktuotės, filosofiškai apmąstydamas aukos ir budelio temą. Režisieriaus sumanymą padėjo atskleisti ir kūrybinė grupė: kompozitorius Faustas Latėnas, dailininkas Sergejus Bocullo ir, žinoma, aktoriai. Spektaklyje skambanti muzika nesavitikslė, ji pabrėžia ir padeda išryškinti prieštaringus herojų jausmus, kulminacinius momentus. Scenografija itin sąlygiška, paprasta, tampa išgryninta balto metalo metafora, sterilios vaistinės ženklu, netrukus peraugančiu į kraupų visa naikinimo simbolį.
Pagrindiniai personažai - Milda (Simona Bladženauskaitė) ir Andrius (Kostas) - Vytautas Gasiliūnas. Jiems spektaklyje tenka didžiausias emocinis, psichologinis krūvis, kurį tikrai nelengva išlaikyti, ir S. Bladženauskaitė, kurdama du vaidmenis (ypač sudėtingą savo senelės Goldos jaunystėje), atskleidė neeilinį talentą. Ji įtikinama ir įsimenanti epizoduose su vokiečių karininku, meilės scenose su Kostu, bendraudama su pačia senele Golda (Alma Masiulionytė). Jausmų proveržiai, balansavimas ant sveiko proto ribos, aplink siaučianti beprotybė ir masiniai žudymai, mylimojo artumas ir išsigelbėjimas jo pastangomis... Visa tai matėme S. Bladženauskaitės Mildoje ir patikėjome, kad Meilė nugali mirtį.
Jaunajam V. Gasiliūnui nelengva kurti taip pat du - Andriaus ir Kosto - vaidmenis. Man jie pasirodė ne visada motyvuoti ir įtikinami, kai kur šlubuoja nūdienio jaunikaičio Andriaus dramatinė linija. Šis personažas gal ir menkiau „išrašytas“. Gan dirbtinės, nenatūralios atrodo pokalbių su draugais (Gintautas Bejeris ir Edvinas Vadoklis) scenos. Norėtųsi, kad jų antisemitinės tirados būtų labiau pagrįstos. Sutinku, 1922 m. „Trimito“ straipsnių ištraukos gali skambėti (beje, jos tikrai šokiruojančios ir atskleidžia kai kurių to meto fašistuojančių asmenų, būsimų voldemarininkų, pradėtą žygį), tačiau ištrauktos iš konteksto jos niekaip nepaaiškina (nors tai daryti bandoma) dabartinio jaunimėlio dalies radikalaus, tiksliau, atmatinio požiūrio, paneigiančio bet kokį žmogiškumą ir moralę.
V. Gasiliūnas stiprus ne lyriškose ir pritemptų pasiplepėjimų scenose. Jo talentas atsiskleidžia vaidinant Kostą, Goldos mylimąjį. Jis myli, yra mylimas, ryžtasi gelbėti, bando įspėti Goldos šeimą, jos tėvą Berelį Taicą. Kostas ryžtingas, pasišventęs, gelbėtojas... O su baltu raiščiu - naikintojas... Tasai homo duplex sindromas atskleistas labai įtaigiai. Apskritai praeities personažai, ir minėti Kosto draugai, daug įtikinamesni ir, nors neįmanoma psichologiškai motyvuoti ar paaiškinti jų poelgių, jie įsimena savo egzistavimo absurdu.
Spektaklyje ypač įspūdinga jautriai ir su didžiule meile parodyta gausi Berelio Taico šeima. Kasdieniai, paprasti, žmogiški santykiai, tarpusavio supratimas, meilė, rūpinimasis vieni kitais - bene pagrindiniai jos bruožai. Ir visas šis ramus, darnus pasaulis pasmerktas sunaikinimui, kruvinai aukai. Neįmanoma nei tuo patikėti, nei paaiškinti. Berelis (Aleksandras Rubinovas) savo personažą kuria sodriai, negailėdamas išmonės ir įvairiapusio talento blyksnių. Itin ryškus ir svarbus vaidmuo, žaižaruojantis sąmoju, saviironija, gyvenimiška išmintimi ir neapsakoma meile visai savo šeimai. Bereliui puikiai talkina jo žmona Fruma (Violeta Staponkutė), seserys Sara ir Rachelė (Kristina Kazakevičiūtė ir Daiva Škelevaitė). Trumpiau matome Goldos seseris Fridą ir Rivą (Asta Steponavičiūtė ir Edita Niciūtė), tačiau visos šios gražios šeimos moterys paminėtinos - juk tampa susidorojimo aukomis ir spektaklio metu nuolat pasirodo, primena, aimanuoja, skundžiasi... Jos lanko nelaimingąją Goldą, išgyvenusią savo tragediją - likusi gyva (ją iki pat karo pabaigos slėpė Kostas), ji netenka mylimojo. Itin talentingai A. Masiulionytės įkūnyta Golda tampa ryškiu viso spektaklio ženklu, susiejančiu praeitį ir dabartį. Tampa šiokia tokia viltimi kalbant apie SUSITAIKYMĄ, ATLEIDIMĄ. Tiesa, pjesėje tokio motyvo lyg ir nėra, o finale Berelis netgi su tam tikru kartėliu cituoja Pradžiaknygę - šitaip jis tarsi prilygdamas bibliniam Jobui... O Andrius? O Milda? Ar jų nūdienė meilė nugalės Mirtį? Ar nugalės praeities šešėlius, skausmą ir kaltę? Spektaklio kūrėjai atsako vienprasmiškai - neigiamai. Jaunieji išsiskiria. ATLEIDIMO ir SUSITAIKYMO nėra.
Žinoma, kol dar tarp dalies mūsų gentainių gajus požiūris į žydus, menkai besiskiriantis nuo 1941 m. platintų atsišaukimų turinio (spektaklio programoje tie atsišaukimai palyginti su nūdienos komentarais internete), tol nebus kalbama minėtomis kategorijomis. Bent spektaklio kūrėjai nekalba. O šit išeivijoje Antanas Škėma dar 1961 m. išdrįso apie tai prabilti savo dramoje „Ataraxia“. Lietuvis Andrius Gluosnis 1941 m. garsiajame garaže keršydamas už kankinimus nužudo NKVD tardytoją Izaoką ir po daugelio metų susitinka (alegoriškai) Amerikos beprotnamyje. Budelio ir aukos tema, žudymo motyvai, žiaurumas... Tačiau galų gale pasiekiama tikra dvasios ramybė - SUSITAIKYMAS ir SUSIJUNGIMAS.
Manau, šis įtaigus, jaudinantis spektaklis - vienas pirmųjų kelrodžių į kilnų, mums visiems būtiną tikslą.
