Šeimos nesutarimai, kaip vienas pagrindinių pretekstų dramos kolizijai skleistis ir keliauti link tragedijos, egzistuoja jau nuo pirmųjų dramos egzistavimo metų. Tai patvirtina ir Tennessee Williamso kūrinys „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“, kuriame giminių ne(su)sikalbėjimas, nejautrumas, net neapykanta vienas kitam tragišką likimą lemia kiekvienam jos nariui. Šias problemas nagrinėti ėmėsi Agnius Jankevičius naujame šios pjesės pastatyme Jaunimo teatre, leisdamas pro rakto skylutę pažvelgti į „pasiturinčios šeimos tragediją“.
Du skirtingi žmonės - Tėtušis (Vytautas Kaniušionis), niekinantis visus, išskyrus jaunėlį sūnų Briką (Sergejus Ivanovas), ir jo priešingybė - visus globojanti Motušė (Dalia Brenciūtė). Dvi skirtingos poros - idealią šeimą vaidinantys vaikais apsikrovę Guperis ir Mėjė (Aleksas Kazanavičius ir Rasa Marazaitė) bei jų opozicija - viskam apatiškas alkoholikas Brikas ir savo fatališkos moters įvaizdžio likučiais žaidžianti jo žmona Margareta (Neringa Varnelytė). Ši problematiška kompanija susirenka į gimtadienio vakarėlį, kuriame vieni švenčia Tėtušio jubiliejų, kiti - jo artėjančią mirtį.
Pojūtis, kad įsiveržėme į Tėtušiui skirtas iškilmes, prasideda nuo teatro fojė, - visur prikabinta blankių spalvų balionų, pūpso butaforinių dovanų kalnas ir, žinoma, tortas, papildantis pigią vakarėlių atributiką. Scenoje, dar nepakilus uždangai, į šią makabrišką šventę kviečia skiemenimis išskaidytas „wel come“ ir Tėtušio sukaktį nurodantis skaitmuo 65 uždangos viršūnėje. Scenoje - eilė kabyklų, pilnų drabužių. Vidury scenos sėkmingos Briko sportinės karjeros prisiminimai - laimėti trofėjai, atskirti stikliniame stačiakampiame narve, kaip kad Brikas įkalintas savo priklausomybėje (scenografė Laura Luišaitytė).
Jankevičius tęsia ir ankstesniuose spektakliuose („Akmenų pelenai“ bei „Miego brolis“) apčiuoptą groteskišką literatūrinės medžiagos skaitymo raktą, scenos žemėje sukurdamas pragarą. Jo „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ - tai grotesko, absurdo ir siaubo elementų pripildyta Williamso teksto interpretacija, kurioje veikia kone nužmogėję personažai. Apskritai pastarųjų metų spektakliuose Jankevičių domina gyvenimo absurdą reprezentuojantys personažai, režisierius nagrinėja kiekviename žmoguje tūnančio žvėries savybes. Net meilė interpetuojama kaip viską, net savo pačios prigimtį griaunantis ir naikinantis mechanizmas.
Spektaklio veiksmui akomponuoja kraupi, nelaimę pranašaujanti muzika. „Akmenų pelenuose“ kaip niūrus spektaklio leitmotyvas skambėjo deformuota „Singing in the rain“, „Katės ant įkaitusio skardinio stogo“ veiksmą lydi fortepijoniniai pasažai, o Diamandos Galás vokalas sukuria pragaru dvelkiančią atmosferą. Išties, Jankevičiaus spektakliuose būdinga imituoti savotišką veikėjų Paskutinį teismą - personažai, atsidūrę ribinėse situacijose, veikia lyg įkalinti skaistykloje ar pragare, kur tenka perkainoti savo nuodėmes. Tačiau tokią interpretaciją daugiausiai kuria muzika, scenografija ir apšvietimas, tačiau, deja, ne svarbiausiu spektaklio elementu turėjusi tapti aktorių vaidyba. Nors Jankevičius renkasi stiprią literatūrinę medžiagą, spektaklio forma nėra tokia paveiki kaip turinys: statiška spektaklio eiga, į priekį varoma vien ištęstų aktorių mononlogų.
Personažai kuriami kontrasto principu. Varnelytė Margaretą daugiausiai grindžia rafinuotumu, teatrališkumu, ir tai tikra priešingybė itin emocionaliai, „bobiškai“ Mazaraitės Mėjei. Brenciūtės Motušė dvelkia neskoninga kiek ekstravagantiška prabanga, primena prastą Lyncho filmų veikėjos kopiją. Šalia šių chaotiškų moterų vaidmenų santūriai atrodo Tėtušio ir Briko personažai. Ivanovo Brikas apatiškas ir abejingas viskam, kas nesusiję su Kapitonu, Tėtušis - po pagieža slepiantis mirties baimę. Per jo ir sūnaus dialogą abu veikėjai priverčiami stoti akistaton su savo baimėmis - Tėtušis - mirties, nugyvenus „apsimestinį“ gyvenimą, Brikas - prisipažinimo, kad pražudė Kapitoną, neišdrįsęs pripažinti jų abipusės meilės.
 |
| Personažai veikia lyg skaistykloje. Simo Sirutavčiaus nuotraukos |
Vykusios atrodo Margaretos ir Mejės bei Margaretos ir Motušės grotesko scenos, kupinos greitakalbės ir pamišėliško entuziazmo. Tačiau aktoriams nepavyksta išlaikyti partnerystės kontakto (kalbu apie visus), ir jų veikėjai yra gyvi tiek, kiek tai leidžia - tegul ir turtingas - dramaturgo tekstas, nes scenoje nepavyksta sukurti nė vieno pilnakraujo personažo.
Monologinis pasakojimas ir dėmesys literatūrinei medžiagai bei verbalinei spektaklio pusei nepateisina veiksmo stokos. O aktorių neišgryninti personažai ir žanrų samplaika kuria chaoso įspūdį. Pagal absurdo ir grotesko taisykles skaitomo spektaklio veiksme staiga atsiranda nepateisintų buitiškų scenų. Nesubalansuoti žanrai buvo ir viena kertinių ankstesnio Jankevičiaus spektaklio „Miego brolis“ problemų, tačiau tą pastatymą gelbėjo stiprūs aktoriniai darbai. „Katėje...“ režisūros ir aktorystės nesu(si)derinimas lemia nuobodų ir ištęstą spektaklio veiksmą, kur prasmės išsibarsto, darosi pakankamai sudėtingos suvokti, ir spektaklis, pradžioje teikęs stiprų ir gaivų grotesko ir absurdo gūsį, palaipsniui virsta ne itin vykusia šeimos melodrama.
Tačiau peržvelgus pastarųjų metų Jaunimo teatro premjeras, tenka pripažinti, kad jos tendencingai išduoda nuo šiandienos atsiliekantį teatrą ir aktoriaus darbo problemas. Pavyzdžiui, Jono Vaitkaus spektaklyje „Barbora ir Žygimantas“ didžiąją spektaklio dalį už aktorius kūrė vizualiniai efektai, tad daugelis aktorių ir liko pilkomis ir nuobodžiomis figūromis supervizualiame spektaklio kontekste. Gaila, kad tokiame kontekste lyg ne savo vietoje atsiduria tokie stiprios įtaigos aktoriai, kaip lygiaverčių partnerių neturintys Severija Janušauskaitė ar Sergejus Ivanovas, kurių galimybės prastai išnaudojamos. Tenka pripažinti, kad šis teatras nereaguoja į visuomenės ir teatro aktualijas, „žaidžia saugiai“, vengdamas įdomesnių ir rizikingesnių sprendimų. Tą įrodo ir kitos pastarųjų metų premjeros - tiesiog teatrinės formos kino filmo remake´u virtęs „Skrydis virš gegutės lizdo“, neišgrynintomis prasmėmis perkrautas „Ledi Makbet“ karnavalas ar monotonijos persmelktas „Raštininkas Bartlbis“. Aktorius ir jo darbas scenoje dažnai yra gožiamas kitų spektaklio elementų.
Tokiame kontekste Jankevičiaus premjera patvirtina tą jau senokai teatrą kamavusią ligą, kai net jaunas ir įdomiai mąstantis režisierius patenka į idėjų dykumą, jei nepavyksta rasti bendros kalbos su ne itin lanksčiais aktoriais. Jaunimo teatre, kurio pavadinimas šiandien skamba net ironiškai, trūksta ryškios jaunų ir kūrybingų menininkų invazijos - žmonių, kurie teatro gyslas galėtų pripildyti gyvo kraujo. O su jais - ir savo aiškią poziciją bei stilių turinčio režisieriaus. Gal taip teatro veidas įgautų naujų, išskirtinesnių ir įdomesnių bruožų, nes kol kas jo negyvas žvilgsnis nevilioja.
