Nepriklausoma trupė iš Vengrijos HOPPart, įsikūrusi prieš ketvertą metų, kurioje buvę Budapešto teatro ir kino universiteto bendramoksliai (tarp jų keli aktoriai iš andai Vilniuje viešėjusios puikios Kretakör trupės), įgiję miuziklo aktorių paruošimą save vadina muzikiniu teatru. Kiekvienas aktorius taip pat yra dainininkas ir griežia keletu instrumentų. Jiems tikrai ne problema sudainuoti polifoninę religinę giesmę, vengrišką estradinį šlagerį ar ką nors iš poproko kanono. Vilniaus nacionalinio paskliautes virpino ansamblį dailiai vedąs žavingas sopranas (Diána Magdolna Kiss), kurio vieno, neriančio iš Cat Stevenso į Monteverdį, galėtum klausytis ir klausytis.
Jie (scenoje gera dešimtis) šmaikštūs, lengvi ir tikslūs, negrubūs ir neforsuojantys, džiugiai tveriantys tipažiškus personažus iš menkučio gesto, laikysenos štricho, netikėto intonacijos viražo, drabužio detalės. Tokiu pat lengvumu alsuoja ir keliais vintažiniais baldeliais mebliuota scena: kuklus metalinis toršeras, kuriuo aktoriai pasišviečia nešiodamiesi po avansceną, pora konjako taurės formos krėslų ant kojelės scenos gilumoj vienoje pusėje ir pramoninis šaldytuvas (seifas?) kitoje. Plius kilnojamosios reprezentacinių įstaigų tvorelės, svariai bylojančios bumbulų auksu ir juostų raudoniu (dailininkai Lili Izsak, Dániel Borovi).
Režisuojami Csaba Polgáras (jis taip pat ir aktorius), hoppartistai rodo dviejų valandų trukmės savąją Shakespeare´o romėniškosios tragedijos „Koriolanas“ versiją. Tik niekas čia niekuo nenori sukrėsti ir sielų švarinti nesirengia. Tragiška istorija apie garbėtrošką ir garbingumą, apie galios troškimą ir sielos galias, apie orumą, ištikimybę sau ir menkystę bei savųjų išdavimą, apie tai, kur iš tiesų yra mūsų daugiau ar mažiau kilnių maksimų ištakos, besirutuliojanti socialinių kovų (Romos plebėjų maišto prieš patricijus) ir karo su kaimynais lauke, čia pritaikoma šiandienos Vengrijos (arba kodėl ne Lietuvos) visuomenės gyvenimo paviršiaus putoms atspindėti.
Kad Koriolanas ne herojus, turbūt ir sakyti nereikia. Čia ne HOPParto išradimas, o vienas kertinių mūsų mentaliteto akmenų. Vietoj antikinės dievų, pusdievių ir herojų trejybės mes turim tris NE (ir begalinį visų ir kiekvieno apleistumo ir pažeidžiamumo tragizmą scenose, bet tai jau kita tema). Zoltáno Friedenthalio Koriolanas - sveikatingas tvirtai suręstas vaikėzas, pasmerktas niekad neatsiplėšti nuo dar gyvybingesnės mamytės (Nóra Diána Takács) trumpo sijono, niekaip nepajėgiančio pridengti iš ribų besiveržiančio optimistiško kūno putlumo. Žmoną, dailią visad nuskriausto veidelio lėlę, Koriolanui, regis, irgi bus išrinkusi mamytė - papuoštą ir sušukuotą Virgiliją Marcijus kartais gauna trumpam palaikyti už rankos ar apkabinti. Kiek per striukos gero kostiumo kelnės, dėvimos su sportiniu bluzonu, ir veide dominuojanti pasimetimo išraiška liudija apie tai, kad prasisiekėlės mamytės-garvežio į visuomenės avansceną išstumtas Koriolanas čia visada liks įsibrovėlis. Tik kad brautis nelabai yra kur (tiksliau - tarp ko). Aristokratiškų povyzų, teisingai vilkintys Menenijus ir Kominijus tėra minkštakūniai „gerų šeimų“ sūneliai, ir privilegijuotą vietą visuomenėje, regis, jiems pelnė tik kilmė.
Altera pars - šiandienos parijai su prekybcentrių maišeliais (vengrai „Sirenų“ publikai, žinoma, parūpino „maksiminius“), o jų tribūnai - tipažiškai tiksli profsąjungiečių pora: nedidukas guvus vyriškis ir kuklią dalykinio kostiumėlio versiją dėvinti kiek pavargusi aktyvistė. Režisierius vienodai palankus ir pašaipus visų spektaklio personažų atžvilgiu: tiek modifikuodamas vienų ir antrų replikas (beje, šekspyriškasis tekstas ne tik vietomis sušiuolaikintas, prie šiandienos šnekamosios kalbos priartinant komiškas replikas - į jį įtrauktos frazės iš Bertolto Brechto ir Heinricho von Kleisto pjesių), tiek duodamas aktoriams plastikos užduotis. Nėra geresniųjų ar blogesniųjų, visi ribojami savojo kvailumo ir savanaudiškumo. Antai romėnus užpuolusiųjų volksų vadas Aufidijus (Sándoras Terhesas), apgyvendintas scenos palubėj, į kurią tenka lipti statybinėm kopėčiom, su savimi nešiojasi ikiberlyninius laikus menantį radijo imtuvą, o pas jį atėjusį išdavystei pasirengusį Koriolaną pasitinka klausimu „ar tik neatėjai pavogti mano magnetofono?“.
Tokio pobūdžio šmaikštavimais (ištremiamam iš Romos Koriolanui mamytė įspraudžia į rankas konservuotų alyvuogių stiklainį, viena „darbininkė“ pačiam maišto įkaršty staiga pasišalina pasiteisindama - „į tualetą!“) perpintas visas spektaklis. Ir kadangi Koriolano tragedija iš jo eliminuota (iš principo jis tėra formali jungiamoji spektaklio įvykių grandis, o ne vyksmo variklis), žiūrovų dėmesį ima valdyti didesnis ar mažesnis džiugesys dėl sėkmingiau ar mažiau sėkmingai atrastos siužetinio vingio sceninio įkūnijimo priemonės. Taip, žiūrovas iš tiesų nesidomi ne tik Koriolanu, bet ir badaujančiais darbininkais ar demokratijos esme. Jis norom nenorom nukreipiamas į domėjimąsi teatru.
Ar tuo reikia džiaugtis? Nežinau. Kaip bebūtų - linkėjimai pirmą kartą Vilniuje organizuojamai tarptautinei teatrologijos studentų konferencijai, kurios tema „Kai teatras kalba apie teatrą.“
