Yra žinoma, kad šv.Antanas, sakydamas pamokslą žuvims, atvertė eretikus: „Jūros ir upės žuvys, paklausykite Dievo žodžio, nes eretikai atsisako jo klausyti“.
Eidamas į teatrą visada esi šiek tiek „žuvis“ - t.y. neprotingas gyvūnas, nes subrendę ir išsivystę eretikai sėdi prie televizorių stebeilydami į nesibaigiantį krepšinio ar šokių tvaną.
Sezono atidarymo proga naujoje puikioje Kauno dramos teatro „Rūtos“ salėje kuršišką „Pamokslą žuvims“ surentė prityręs teatro piligrimas Vidmantas Bartulis, šiuo atveju save viename asmenyje transponavęs į rizikingą režisieriaus, kompozitoriaus ir scenografo šventąją trejybę.
Vėlių suolelyje, prie etnografinių skobnių, už baltos širmos, per kurią raminančiai srūva duslių šviesų kaskados, posėdžiauja aštuoni akustiniai kuršiai (aktoriai Vilija Grigaitytė, Neringa Nekrašiūtė, Daiva Rudokaitė, Ugnė Žirgulė, Aleksandras Kleinas, Henrikas Savickis, Dainius Svobonas, Ridas Žirgulis), brazdina vytelėmis, šluotelėmis, pagaliukais, progiesmiu tyliai skiemenuodami išnykusios, mirusios savo kalbos žodžius.
Švelniai, idiliškai, dadaistiškai cypčioja tarsi pro pralaimėtų šimtmečių ūkanas. Simpatiški tokie, ritualiniai, apeiginiai, nepiktybiški, baltais rūbeliais, šiek tiek mįslingi. Beveik priverčiantys patikėti juos kažkada buvus. Kartais somnambuliškai patrepsenantys, pasimankštinantys, pašokantys, pakankliuojantys.
Šalia jų su savimi ir dievais kalbasi gana agresyvus, destruktyvus archetipinis lietuviškas Pastorius (aktorius Kęstutis Povilaitis). Susinervinęs, lyg jam nekibtų. Lyg mažumėlę prisidirbęs jaustųsi. Lyg ne ta koja iš patalo pakilęs būtų, retsykiais paspardo nutriušusią senobinę fisharmoniją.
O šneka jis apie laike ir erdvėje vienas nuo kito ganėtinai nutolusius dalykus - prancūzų revoliuciją, Robespjerą, Karvaičius, Naglį, Nidą, Pilkopą, laiką ir smėlį, keptas ir gyvas varnas, šūdvabalį, žmogžudystes, Babelio architektūrą etc. Ir tie tekstai gana sunkiai vienas su kitu sukimba.
Tartum lengvai išprotėjęs ar kažin kokio sunkiai paaiškinamo egzorcistinio transo apniktas, šalia jo nuolat majestotiškai budint skulptūrinei vamp stiliaus kurčnebylei tarnaitei (Aušra Keliuotytė), lyg ir vilioja jis tas aštuonias kuršių dūšeles išlįst iš savo akvariumo. Bet kuršiai tvirtai apsisprendę nepasiduoti provokacijoms.
 |
| Donato Stankevičiaus (KVDT) nuotraukos |
Tad ir šneka toliau jis desperatiškai plėšydamas popierius, tarytum būtų ką tik supratęs, susivokęs, jog buvo kažkaip ne taip gyventa. Iki pergalingos pabaigos, kol įrėmintas iš aukštybių nusileidusio balto nuometo sukniumba ant papjė mašė krūvos. Tačiau bekalbėdamas jis ne vieną ir ne du kartus fatališkai konstatuoja, pabrėžia, jog viskas suderinta su dangum.
Vidmantui Bartuliui režisūrinius, muzikinius ir scenografinius „Pamokslo žuvims“ elementus su tam tikromis išlygomis tarpusavyje suderinti pavyko, tačiau su spektaklio tekstais nesusitvarkyta. Komunikacija tarp Pastoriaus ir kuršių aiškiai nesuderinta. Pavojingai pasvirusi. Ant išnykimo ribos.
Kad kuršiai nepakaltinami - iš karto aišku (beje, programėlėje pateikiamas spektaklyje naudojamų kuršiškų žodžių žodynėlis, kurį pasiskaityti iš tiesų įdomu), bet pastoriaus sąmonės srautui pritrūksta rišlumo ir veiksmingumo, kurio, deja, neužmaskuosi net ir vykusiai sukurtos teatrinės atmosferos triukais.
Pasirinkta tonacija teisinga: foninis kuršių choras yra, skaitovas - taipogi, ir veikalo pavadinimas geras, trūksta tik reikiamos apimties orkestrėlio (ansamblio) ar solistės, ir išeitų išbaigta, natūrali, nesvari, rudeniška, kutavičiškai užpustyta choralinė-lyrinė-koncertinė pasija pagal Bartulį, su Nojaus arkoje spurdančiais kuršiais; mažasis rekviem, gedulinga muzikinė dėžutė brolių lietuvių ir pusbrolių latvių asimiliuotiems, amžių sutemose išgaravusiems kolegoms su saikingomis teatrinėmis moduliacijomis.
Kaip riboto naudojimo performansas (teatrinis-muzikinis vyksmas) šitas sezono pradžios pamokslas - visai neblogas, tinkamos trukmės, švarus ir prakilnus, ilgesingai pabeldžiantis į trapų, pamažėle sunykstantį tautiškumo varpelį plėšriai globalėjančiame pasaulyje. Tačiau vertinant jį kaip spektaklį - vis dėlto tenka pripažinti, kad jam kartais šiek tiek, o kartais daugiau nei gerokai vidinės dramaturgijos pritrūksta.
