Režisieriaus Oskaro Koršunovo „pagrobimo“ drama tęsiasi - Lietuvoje jis stato vis mažiau spektaklių. Orhuso teatro meno vadovas Stefanas Larssonas negražbyliaudamas sakė, kad po Molière´o „Tartiufo“ sėkmės yra laimingas ir kartu su visa trupe tikisi, kad Koršunovas dar ne kartą grįš į jų teatrą. Tą patį kartoja ne vienos užsienio trupės vadovai ir tai skamba gana skausmingai, nes įžvalgūs teatro „rykliai“ baigia nusavinti vieną talentingiausių Lietuvos režisierių.
Koršunovas nepakenčia muziejinio teatro, todėl Molière´as jo rankose tapo šiuolaikiniu dramaturgu, buitinė papročių ir charakterių komedija virto kritiška, analitine, kandžia satyra. Nestokodamas sveiko humoro, moljerišką dorovę ir filosofiją režisierius pavertė amžininkų klastos ir apgaulės veidrodžiu.
Danišką „Tartiufą“ galima pavadinti režisūriniu ekspromtu, kurio pamatai buvo padėti daug anksčiau, ar net nauju klasikinio teatro hibridu. Toks „koršunoviškas realizmas“ buvo koduotas jau spektaklyje „Ten būti čia“. Sąlygiška teatro kalba leido jam išgauti beveik natūralistinį tikrumą. „Tartiufe“ Koršunovas meistriškai pasitelkia bufonadą, karikatūrą, groteską, aštrų komizmą. Jis skatina aktorius improvizuoti, remiasi net commedia dell´arte principais, naudoja kaukes, apibendrintus personažų tipus. Patys bufonadiškiausi spektaklio elementai (tiek vaidyba, tiek kostiumai) tapo objektyvios realybės - visuomenės įpročių, tamsiausių žmogaus dvasios užkaborių - atspindžiais.
Nors Koršunovui nereikėjo kaip Molière´ui atiduoti duoklės Liudviko XIV įgeidžiams (dramaturgas buvo priverstas perrašyti „Tartiufą“ net kelis kartus!), tačiau akivaizdu, kad režisierius pakliuvo į dar didesnius psichologinius spąstus. Juk nėra paprasta Danijos Karalystėje prabilti apie tai, kad monarchija yra bejėgė kovoti su žmonių ydomis. Tačiau Koršunovas drąsiai teigia tai, kas jam svarbu, ką jam „skauda“. Todėl keičia finalą: Tartiufas negauna pelnytos bausmės, kaip rašė dramaturgas. Dramos siužetas, vedantis „laimingos pabaigos“ link, šiame spektaklyje virsta tikrų tikriausia visuomenės tragedija: apgaviko niekas į kalėjimą nepasodina. Daugelis tikėjusiųjų apsišaukėliu ir nuosekliai jam tarnavusiųjų lieka it musę kandę. Finale personažai susodinami nugara į žiūrovus, o kai po paskutinių Tartiufo, klastingo šventeivos, žodžių visi atsisuka, matome, kad tai ne atsakymo ieškanti „visuomenė“, o lygiai tokie patys apsimetėliai, pasirengę nuolankiai tarnauti naujam apgavikui. Finalas - atviras, nes konkretaus atsakymo šiais laikais nė negali būti. Atviras ir slepiamas apsimetinėjimas, bereikšmių žodžių lavina tampa apgaulės apoteoze. Finale režisierius paverčia personažus neregiais, nors jie ir spokso į žiūrovus išplėstomis akimis.
Kodėl gana konservatyvi danų publika taip gerai priėmė šį spektaklį? Kodėl jį taip palankiai įvertino danų spauda? Šalis, turinti senas teatro tradicijas, šiandien gyvena permainų nuotaikomis. O pokyčiai verčia mąstyti ir būti aktyvius. Šiame kontekste Molière´o „Tartiufas“ tampa įspūdinga akcija, sukrečiančiu akibrokštu. Iki kraštutinumų utriravęs absurdiškas situacijas, personažams suteikęs pačias netikėčiausias savybes, režisierius sukuria tikrą socialinių tipų panoptikumą.
Žiūrint Koršunovo „Tartiufą“, prieš akis neišvengiamai iškyla Fiodoro Dostojevskio „Stepančikovo dvaras“ ir Nikolajaus Gogolio „Revizorius“ - būtent rusų klasikai XIX a. išplėtojo Molière´o narpliotas temas ir atvėrė didžiules dramaturgines prancūzų autoriaus galimybes. Koršunovas visa tai perkando, nes jo spektaklis, kad ir koks atrodytų užbaigtas, paliko atvirą nišą naujoms interpretacijoms. Neabejoju: jis ir pats dar grįš prie Molière´o, jau vien todėl, kad išbandytų kitus aktorius, kitaip interpretuotų vaidmenis. Aktoriams šis „Tartiufas“ yra neišsemiamas lobynas, vaidybos enciklopedija - sudarytos maksimalios galimybės ne tik prigimtiniam talentui atsiskleisti, bet ir aistringai improvizuoti. Režisūrinis teatras „Tartiufe“ nusilenkia aktoriniam teatrui. Šiame klasikos pastatyme regime nuostabią trijų elementų - dramaturgo, aktorių ir režisieriaus - dermę.
Orhuso teatro aktoriams šis spektaklis - ne tik sveika profesinė iškrova, bet ir galingas energijos šaltinis. Todėl sunku patikėti, kad mačiau vienus iš paskutinių spektaklių. Danijoje spektaklių sezonai trumpi - tokia tradicija. Paradoksalu: ieškoma nekomercinių režisierių, tačiau spektaklių rodymo politika remiasi visai kitokiais - į rinką orientuotos vadybos principais.
Danų aktoriai repetavo ypač kruopščiai, buvo atvykę net į Vilnių pas režisierių, domėjosi jo pastatytų spektaklių erdvėmis, aptarinėjo detales. „Tartiufe“ jie visi triumfuoja, veidai jaunatviškai spindi, nepaisant brandaus kai kurių aktorių amžiaus. Pavyzdžiui, Sargunas Oshana, įkūnijęs Damisą, Orgono sūnų, vaidina taip išradingai, kad vos keli epizodai atskleidžia visą jaunuolio charakterį. Prasidėjus spektakliui, jis kaip vijurkas aplekia sceną, prisėdęs ant suoliuko, per ausines klausosi „muzikytės“, bando susisukti cigarą iš žolytės - nuo gyvatvorės nuplėštų lapų, pripuolęs prie kompiuterio, žaidžia karštligiškai maigydamas mygtukus... Jis yra vienas iš režisieriaus „prisuktų lėlių“. Šį aktorių įdomu stebėti net tada, kai jis nedalyvauja veiksme. Dažname Koršunovo spektaklyje „šalutiniai“ personažai talentingų aktorių pastangomis tampa „rišamąja medžiaga“.
„Tartiufe“ visi personažai šiuolaikiški, istorijai paliktos tik humoristinės replikos. Kleantas, Orgono svainis, spektaklio pradžioje dar užsideda peruką, tačiau neilgam, netrukus perukas bus naudojamas vyno buteliui paslėpti, vėliau kambarinė juo ir stalą pavalys... Kai galvos perkaista ne tik nuo privačių, bet ir nuo „istorinių“ reikalų, režisierius siunčia personažą pasėdėti ant unitazo arba atsivėsinti, įkišus galvą į šaldytuvą. Šaržuojamos ne tik situacijos, bet ir aplinka. Pavyzdžiui, kai ant intymaus „baldo“ prisėda pats Orgonas, prancūziškojo parko labirintais, kaip multiplikaciniame filme, pralekia jo sūnus Damisas, rankose laikydamas didžiulę Prancūzijos vėliavą. Prasmių gali būti įvairių, gali jų ir visai nebūti, bet vis tiek labai juokinga.
 |
| Šiuolaikiniai rūbai, manieros karališkuose soduose. Arhuso teatro archyvo nuotraukos |
O kaip išradingai Koršunovas su scenografu Vytautu Narbutu ir kostiumų dailininke Filippía I. Elísdóttir sodų labirinto karpymą susieja su tvarkingai apkirptu Orhuso miestu! Čia žalumos tiek daug, didžiuliai krūmelių plotai apskusti taip tobulai, kaip kadaise Liudviko XIV soduose. Danai linkę viską apkirpti, todėl ir per spektaklį didžiulėmis žirklėmis vis pakarpomas labirintas, o kartkartėmis - ir pasišiaušusi kieno nors garbana.
Asociacijų deriniai patys įvairiausi: fone nutapyta šventyklėlė ant kalno, lyg tikrosios dorovės ir tikėjimo priminimas. Scenoje stūkso žalias dvaro labirintas su peršviečiamomis kėdėmis, centre - stalas, šonuose - nedidelės skulptūros. Viename kampe - šaldytuvas, kitame - staliukas su kompiuteriu. Tai tarsi žaidimų lenta - personažams čia labai lengva virsti lėlėmis. Jie tarsi prisukti žaislai gali prabėgti siaurais takučiais, o vienoje ar kitoje scenoje ir atskirą siužetą iš „lėlių namų“ suvaidinti. Kai prašmatnią vestuvinę suknelę vilkinti Mariana (Mette Dossing) prisipažįsta Valerui, kad tėvas verčia ją tekėti už Tartiufo, ir jiedu susipyksta, nuotaka per prievartą išsižliumbti pasirenka uždariausią erdvę - šaldytuvą, o Damisas, nuolankiai vyniodamas tualetinio popieriaus rulonus, šluosto jai ašaras. Orgono namai virsta tikru ydų knibždėlynu. Personažus, kuriems lyg ir trūksta svaresnių charakteristikų, režisierius individualizuoja savaip. Kleantui, kurį vaidina aktorius Kimas Veisgaardas, režisierius pripaišo silpnybę alkoholiui. Tai vienintelis žmogus, kuris šiuose namuose kiaurai permato Tartiufą, tačiau Kleantu niekas netiki - juk jis be paliovos gurkšnoja! Tartiufas su didelėmis žirklėmis vieną po kito traukia butelius iš Kleanto slėptuvių, bet vargšas girtuoklis vis tiek yra mažiau nuodėmingas už kitus - pataikūnus, ištvirkėlius, gražbyliaujančius veidmainius.
Koršunovo „Tartiufas“ sodrus ir racionalus, labai raiškus, spalvingas ir paprastas. Tai, dėl ko „Tartiufas“ vadinamas komedija, labiausiai atspindi vizualioji spektaklio pusė - Narbuto ir Elísdóttir kompozicija ir žaisminga spalvų dermė skatina „apkirpti“ ne tik krūmelius, bet ir save patį - pataisyti nuo gyvenimo rūpesčių išsidraikiusį peruką.
Visi veikėjai apvilkti šiuolaikiškais drabužiais. Scenovaizdyje dominuoja žalia spalva, kurios fone ryškūs personažų siluetai primena gyvuosius paveikslus. Tarsi lėlės jie sukasi pagal įtaigią muziką. Peršviečiamas suoliukas arba peršviečiamas stalas tampa puikia slėptuve ar klausykla tikrajam Tartiufo veidui atskleisti. Žiūrovai mato ir to, kuris atgailauja, ir to, kuris klausosi atgailos, veidų išraiškas, - tai sukelia daug gardaus juoko. Spektaklyje gausu humoristinių akcentų. Linksma ne tik žiūrovams - smagiai laiką leidžia ir „Tartiufo“ herojai.
Muziką spektakliui Koršunovas parinko kartu su garso dizaineriu Andreasu A. Carlsenu, ji labai įvairi - vargonai, hiphopas, repas, o pabaigoje, kai fonas nušvinta raudoniu, Tartiufas užtraukia barokinių laikų kastrato ariją. Finalas sukrečia: žmonės, virtę lėlėmis, primena negyvus, tačiau judrius robotus. Jokių sprendimų priimti jie nesugeba, jų mąstymą apsėdęs tartiufizmas nebeišgydomas. Apsišaukėlis karjeristas tampa bukagalvių, apsėstųjų lengvatikių bandos ganytoju. Tartiufas (Peteris Flyvholmas) net neslepia unikalaus savo gebėjimo manipuliuoti apkvailintais miniažmogiais. Aukštas, mefistofeliškos išvaizdos aktorius žavi ne tik personažo logika, bet ir savo plastika: nuo pat pirmųjų sceninių akimirkų jis, sakyčiau, ne suvaidina, o tarytum sušoka Tartiufo partiją. Gražaus kūno tipiškas nuožmus veidmainis. Mimika irgi įspūdinga - kai pabosta maskatuoti ilgu liežuviu, Tartiufas ranka susigrūda jį į burną. Titulinis herojus pasirodo veiksmui jau įpusėjus, tad kai prabyla, žiūrovai jau būna perpratę klastingus jo kėslus. Režisierius nekoketuoja su savo personažais. Jam ne tiek svarbu parodyti, koks niekingas iš amžių glūdumos iki pat XXI a. atkeliavęs ir šiandien sėkmingai klestintis Tartiufas, kiek demaskuoti pataikūnišką aplinką, kuri tuos tartiufus daugina. Molière´o komedija baigiasi deus ex machina pasirodymu, tačiau Koršunovui toks išrišimas būtų pernelyg optimistiškas - jis nepalieka jokios vilties, kad suvešėjusį piktybiškumą išravės kas nors, nusileidęs iš aukštybių.
Režisierius kiekvienam leidžia „būti savimi“. Spektakliui tai suteikia sveiko šėlsmo, atskleidžia improvizacines kiekvieno aktoriaus galias. Scenoje trykšte trykšta energija. Spektaklio aktoriai ilgam įstringa į atmintį dėl benefisinių epizodų. Tokiam atsivėrimui sąlygas sudarė ir Molière´as, ir Koršunovas, ir atviras aktorių vaidybos džiaugsmas. „Tartiufo“ komanda švytėjo it kokia religinė sekta. Nuo žaviosios aristokratiškos Ponios Pernel (Inge Sofie Skovbo), kuri taip ir lieka įtikėjusi Tartiufo šventumu, iki žvitriosios Dorinos (Merete Voldstedlund), kuri, kaip ir priklauso kambarinėms, yra ne tik siužeto variklis, bet ir „peklos“ kaištis. Orgonas (Andersas Baggesenas) aklai naivus, o kol jis „miega“ šeimos tėvo kiaute, Elmira (Dorthe Hansen Carlsen) „dirba“ ne tik mirkčiodama savo ilgomis blakstienomis, bet ir gundydama tiek kerinčiu žvilgsniu, tiek gašliai patraukliu kūnu. Valeras (Andreasas Jebro) neslepia esąs minkštakūnis, nors visada stengiasi išlikti galantiškas. Personažų charakteristikas psichologiškai pagrindžia ir intonacijos (nuo manieringo „aukštuomenės“ pašnekesio iki sodrios prasčiokų kalbos). Koršunovas į sceną įveda devynis personažus ir to pakanka, kad išsiskleistų unikalus Molière´o teatro modelis. Dramaturgas vadovavosi „tikslaus stebėjimo“ metodu, kurį propagavo ir savo trupėje. Šiuo atžvilgiu Molière´o ir Koršunovo sielos giminiškos.
Ši papročių ir charakterių komedija režisieriui - ne vadovėlinis reliktas, o gyvas aktualus tekstas, pagal kurį jis pastatė spektaklį su ženklu „S“. Antra vertus, Koršunovą galima vadinti Molière´o kritiku: režisierius dramoje ieško ne buitinio konkretumo, bet kritinės analizės, leidžiančios atskleisti žmogaus prigimtį. Kodėl šiandien Tartiufas toks aktualus, prieš premjerą kalbėjo ir pats režisierius: „Čia jis neapsimetinėja šventuoliu; jis greičiau yra puikus viešųjų ryšių specialistas, gerai suprantantis, kad mulkinti lengvatikius nėra geresnio įrankio už moralę, kuria jis ciniškai manipuliuoja. Veidmainystė ir melas jam tėra įvaizdžio dalis, o lobti kitų sąskaita - reiškia įrodyti savo stiprybę ir pranašumą. Tartiufai visada išpažįsta aktualiąją „religiją“. Molière´o laikais jie tūnojo bažnyčioje, sovietmečiu sulindo į partiją, o dabar įsitaiso ten, kur lengviausia pasipinigauti: bankuose, politikoje ir t. t. Jie visada ideologiškai korektiški ir blogiausius darbus sugeba apkaišyti gražiausiais žodžiais.“
Koršunovas, skvarbia meno rentgeno spinduliuote peršvietęs „renesanso gaivalą su visu karnavaliniu šėlsmu“, paliko ryškų pėdsaką Larso von Triero tėvynėje.
Danai neturi įpročio po spektaklių ploti stačiomis. „Tartiufą“ vieną vakarą lydėjo ilgi plojimai, o antrą - įsiaudrinę žiūrovai plojo stovėdami.
„Litauiske instruktør“ Koršunovas, kaip pasakytų danai, tikriausiai į Daniją dar sugrįš.
