Nors nacionalinė dramaturgija Lietuvoje visaip stimuliuojama, natūraliai besisukanti teatrų spiralė išsuka savus reitingus. Į madą atėjo rusų autoriai: pastaruoju metu į teatrų scenas iškelti M. Gorkio, A. Puškino, L. Andrejevo, dabar - A. Ostrovskio kūriniai (opera „Katia Kabanova“, Kongresų rūmai, gegužės 20 d.). Apie nuodėmingą nostalgiją sovietinei praeičiai daug kartų girdėjome, bet gal čia dar prisideda temperamentingai atviras slavų mentalitetas, išsiilgtas jausmų putojimas. (O dėl šiuolaikinės dramaturgijos - nenusiminkime, ir labiau patyrę rusai jos nebemoka rašyti, sako apie ją: visa mūsų ateitis - praeityje.)
Čekų kompozitorius Leošas Janáčekas (1854-1928) irgi buvo prisirišęs prie rusų klasikos. Jo biografijoje randi, pavyzdžiui, neįtikėtiną operą pagal F. Dostojevskio „Užrašus iš mirusiųjų namų“. „Katios Kabanovos“ libretą čekas pats parašė pagal žinomiausią A. Ostrovskio (1823-1886) pjesę „Audra“, atsargiai paimdamas tik pagrindinės veikėjos Katerinos liniją. Kiek atsimenu, sovietinėms merginoms, stojančioms studijuoti aktorystės, jaunos pirklio žmonos Katios monologas „Kodėl žmonės neskraido kaip paukščiai?..“ buvo tokios pat šiurpulingos aukštumos kaip Hamleto vaikinams. Jeigu išdrįsdavai jį skaityti ir po keleto sakinių priėmimo komisija tavęs nesustabdydavo ir neišvarydavo, būdavai beveik priimta.
Draminės vaidybos puikaus balso sopranui Aušrinei Stundytei ne tiek ir reikėjo - Katerinos turtinga muzikinė partija nuolat kelia vaidmenį kaip ant sparnų. Tačiau režisierė Dalia Ibelhauptaitė, šįsyk atsisakiusi sudėtingų mizanscenų ir scenografijos, visą operos intrigos dinamitą sukrauna ant pagrindinės atlikėjos pečių. Ir Stundytė sąžiningai vaidina ištisinę kulminaciją. Toji grąžanti rankas Katerina panaši į smarkiai gestikuliuojančią nebyliojo kino primadoną ir kiek slopina publikos pasitikėjimą išskirtine balso galia.
Ibelhauptaitė su tokiu pačiu kaip ir ji entuziastu dirigentu Gintaru Rinkevičiumi toliau ryžtingai eksperimentuoja išviešindama (gražiau šnekant, restauruodama) operą. Užkuria ją ir paleidžia lyg kometą su puošnia uodega. Šį kartą tikra kometa tapo mums negirdėta Janáčeko muzika. Intymi, intravertiška, kerinti. Jos koloritą kažkaip sveikai pagyvino malonybinė, mūsų ausiai žaidybiškai skambanti čekų kalba. Ir pati spektaklio atmosfera turi čekiškumo. Lygiai tamsiai apšviestų pertvarų fonas, tokių pat tamsių klostuotų sijonų, surdutų, frakų (ir vyrams, ir suvyriškėjusiai našlei Kabanichai) linijos žiūrovo sąmonėje suprojektuoja XIX amžiaus fotoateljė - ne veltui juk prologe buvo įneštas senovinis fotoaparatas su kojelėmis. Šita vizija, dvasingos fotografijos su sepija galėjo padiktuoti ir daugiau sustabdytų meniškų atvaizdų iš rusų ar čekų provincijos albumo. Deja, be iškalbingų Juozo Statkevičiaus drabužių ir šukuosenų, scenoje matome tik tiesmuką rekvizitą: ilgai šveičiamus batus, lagaminus ir žibintus, baltų skraisčių siuvinėjimą su lankeliu ir juodus lietsargius prieš tą lemtingą audrą. Tokie patys banalūs lietsargiai paguglinus sumirga ir Valerijaus Gergijevo vadovaujamo Peterburgo teatro pastatyme. Operinės klišės keliauja per pasaulį.
Kitaip nei „popsine“ kliše nepavadinsi ir kiek padaugintų meilės aktų - ne tik vargšės Katios (gr. Jekaterina - skaisčioji; Ostrovskis vardus akcentavo), bet net ir sunkiasvorės Kabanichos ir plepiosios Varvaros. Tikras sraigynas ant aukšto Volgos kranto! Nors nelygu kaip, kritike, žvelgsi į tokį drąsų sceninį peizažą. Jeigu „tamsos karalystėje“, pirklių Rusijoje (anoje ir dabartinėje), meilės jausmai išnaikinti ir neturi kur skleistis, tai gal šitoks karikatūrinis jų padidinimas ant plikų avanscenos grindų yra motyvuotas ir revoliucinis.
Tačiau visa tai - tik savotiško prieskonio razinos, kurios „tikros operos gurmanams“ negadina. Opera dėl to ir gyva iki šios viską aukštyn kojom apverčiančios dienos, nes muzikos ir balso neapversi. Orkestro ir Aušrinės Stundytės, Lioros Grodnikaitės, Jovitos Vaškevičiūtės, George Oniani, Edmundo Seiliaus sukuriama muzikos karalystė turi savo kvėpavimą, logiką, kelius į žiūrovų širdis.
O publikos muzikinį skonį lavinantys režisierės nuopelnai yra neginčijami.
