Odė miesčioniškam publikos skoniui

Skaitomiausi
Ovidijus Petkevičius 2005-10-05

aA

Klaikiai linksma situacija...

Klaipėdos dramos teatras sezoną pradėjo „ode“ plačiajam, kasiniam publikos skoniui –šiuolaikinio dramaturgo Ray Cooney situacijų komedijos „Viešbučio kambarys Nr.13“ premjera. Uostamiesčio dramos teatre spektaklį pastatė režisierius Alvydas Vizgirda ir jo teatrinės estetikos šalininkai dailininkas scenografas Anatolijus Klemencovas, kostiumų dailininkė Aina Zinčiukaitė ir kompozitorius Giedrius Kizevičius.

Cooney pjesė idealiai atitinka situacijų komedijos kanonus. Beje, tai, kas vyksta pjesėje, lengvai gali būti perkelta ir į nuolat skandalais trykštantį mūsų Seimą, kur, rodos, svarbiausiu prioritetu ir pasirenkamos politinės intrigos, o pagrindiniu psichinės energijos šaltiniu, be abejo, erotika. Spektaklio statytojai, matyt, sąmoningai išbraukė aštrią politinę potekstę, apsiribodami žymiai lokališkesniais „lovos reikalais“ (tai gerokai suprimityvina pačią pjesę ir niveliuoja jos aštrią politinę potekstę).

Žinant Klaipėdos publikos skonį net nekyla abejonių, kad naujoji teatro premjera kaip kasinis spektaklis pataikys tiesiai į dešimtuką. Tai lemia ne tik spektaklio statytojų propaguojamas teatrinis kičas (kaip ir reikėjo tikėtis, penkių žvaigždučių viešbutį keičia auksu ir šleikščių draperijų raudoniu trykštantys buduarai). Ypač reikšmingas čia yra Cooney tekstas – lakoniškas, kartais tiesmukas, kandus ir ciniškas, bet aiškiai suvokiamas humoras leidžia smagiai, bent jau spektaklio metu, pamiršti politines intrigas, į kurias dėl vienų ar kitų aplinkybių esame pakliuvę visi be išimties...

Kaip ir dera situacijų komedijai, pjesės siužetas nevargina nesuvokiamais vingiais. Tiesa, personažai ir, žinoma, juos kuriantys aktoriai atsidūrę „Viešbučio kambaryje Nr. 13“, patenka į vis nepatogesnes, vis labiau komplikuotas situacijas. Ministro pirmininko patarėjas Ričardas (Kazimieras Žvinklys) atsivilioja į prabangų viešbutį opozicijos sekretorę Dženę (Jolanta Puodėnaitė), aistringą judviejų jausmų uvertiūrą nutraukia nežinia iš kur balkone atsiradęs „lavonas“ (Valentinas Klimas)... Ši dienraščių penktųjų puslapių detalė ir tampa vis didėjančia nuo kalno pasipylusia melo, intrigų ir ciniškų poelgių lavina, į save įsukančia daugybę spalvingų personažų: cinišką ir akiplėšišką oficiantą (Edvardas Brazys), dorą įstaigos vardą puoselėjančią viešbučio valdytoją (Eglė Barauskaitė), Ričardo sekretorių Džordžą (Igoris Reklaitis), neištikimą žmoną persekiojantį Dženės vyrą Ronį (V.Jočys, R.Pelakauskas), ekstravagantiškumu Dženei nenusileidžiančią Ričardo žmoną Pamelą (Nijolė Sabulytė), vienuolę slaugytoją Foster (Vida Kojelytė), „orientalistinę“ kultūrą propaguojančią kambarinę (Lina Krušnaitė).

... į kokias įklimpę visi. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Aišku, ši nepaliaujama situacijų grandinė reikalauja atitinkamo spektaklio tempo bei ritmo moduliavimo. Praėjusį savaitgalį matyti spektakliai šių duobių dar neišvengia. Režisierius Vizgirda gerą situacijų komediją gan gausiai prifarširuoja grotesko, farso ar net absurdo elementais. Tai suteikia spektakliui naujų spalvų bei poteksčių. Tačiau akivaizdus pataikavimas publikai, miesčioniškam jos skoniui, tegul ir galvojant apie „kasinį“ spektaklį, uždeda darbui ryškų provincialumo antspaudą. Atsisakius tragikomiškos politinės pjesės linijos dingsta pagrindinė veiksmų motyvacija, o esmine spektaklio vertybe tampa triumfuojanti „popsucha“.

Gal tai ir privalomi „kasinio“ spektaklio elementai, betgi pabandykime palyginti šį darbą su kitu „kasiniu“ teatro spektakliu – Aido Giniočio režisuotu „Ožiu“. Jei šie abu darbai dalyvautų kokiame realybės šou, pliusus neabejotinai dėčiau pastarojo naudai.

 

recenzijos
  • Eižėjantys luobai

    „Stand-up’as prasmei ir beprasmybei“ leidžia atsiskleisti aktorių Vitalijos Mockevičiūtės ir Karolio Kasperavičiaus meistrystei, parodyti komišką, psichologinę ir net tragišką savo pusę.

  • Geras oras, jei nežinai ką pasakyti

    Kūrėja Kristina Marija Kulinič siūlo kalbėtis. Bet per pusantros valandos išnagrinėti tiek klausimų – neįmanoma. Vietoje to, kad pasirinktų vieną ir nertų giliau, siekė aprėpti viską. Tad spąstai užsidarė.

  • Būsenų „Kartoteka“

    Varnas sukūrė bendrą spektaklio konstrukciją, o visa Herojaus vidinė kelionė priklausė tik nuo Svobono kūrybos. <...> Jis – regimas veiksmo režisierius, ir kuriantis save, ir valdantis visą situaciją.

  • Krystiano Lupos pėdsakai „Užburto kalno“ teritorijoje

    Režisierius ištobulino liupiškojo teatro požymį – savo paties buvimo tarp žiūrovų įgarsinimą. <...> Lupos čia ir dabar kuriamas „garso takelis“ ir žavėjo, ir trukdė.

  • Prapjauti tamsą

    Greičiausiai nesijuokiu todėl, kad ėjau žiūrėti juokingo spektaklio. Pavadinime įrašytas stand-upʼas kuria labai konkretų lūkestį. Žiūrovai mato jautriai gedulą apmąstantį spektaklį, kuriame yra ir humoro.

  • Bananai – minkščiausi vaisiai

    Atlikėjai skendo švelniai gelsvoje šviesoje ir atrodė it nužengę tiesiai iš „Paskutinės vakarienės“. Vis tik miniatiūros „Šokti 1000 metų“ nuotaika labiau panašėjo į gyvenimo šventės pradžią, o ne pabaigą.

  • Taisyklių rėmai

    Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklyje „Atidaryk duris“ minimos durys buvo pravertos, bet toliau nežengta: formalus bendradarbiavimas įvyko, tačiau pristigo kūrybinės sinergijos.

  • Septynerius metus matuotis temperatūrą

    Būtent keistai bėgantis laikas ir sukuria pretekstą spektakliui pasinaudoti galimybe vos ne visą darbo dieną išlaikyti žiūrovą teatro kėdėje – kad šis galėtų visu kūnu pajusti sustojusį laiką.