Apie žydų verslumą prikurta ir pripasakota daug anekdotiškų istorijų, kurias itin mėgsta prisiminti pagonybės gerbėjai per linksmas šventes, tarkime, per Užgavėnes. Tokias nuotaikas iš „spekulianto“ gyvenimo pažeria Kauno valstybiniame dramos teatre spektaklį režisuojantis Algimantas Pociūnas, tik vietoj blynų pateikdamas sriubą. Lietuvio sąmonėje „žydo apgaviko“ stereotipas formavosi ištisus šimtmečius, tačiau žydų rašytojo Šolomo Rabinovičiaus (1859-1916) pjesėje vaizduojamas anaiptol ne toks žmogus. Sriubos teatro komedijos „Mendelio milijonai“ pagrindinis veikėjas Menachem-Mendelis (Egidijus Stancikas), persisunkęs vaikišku naivumu ir optimizmu, neįtelpa į jokius logikos rėmus ir yra visiška priešingybė racionaliai, stipriai ir išmintingai žmonai Šeinei-Šeindelei (Audronė Paškonytė). Tačiau šie komiškumo pritvinkę charakteriai nėra apgailėtinos būtybės, žmoniškumo karikatūros, silpni ir puolę individai. Čia į žydišką gyvenimą režisierius Algimantas Pociūnas siūlo žiūrėti iš kvailio perspektyvos, artimos pasakiško kvailio prototipui, kuris nuolat leidžiasi apkvailinamas. Tai sukelia agresyvų juoką.
Komedijos veiksmas plėtojamas laiškuose aprašant vyro ir žmonos potyrius ir išgyvenimus. Veikėjų susirašinėjimas, kitaip tariant, vieno monologo keitimas kitu, daro spektaklį ciklišką, o kartu ir vis komiškesnį. Cikliškumui pasidavę aktorių judesiai ir kalba įsivelia kartu ir į ritualinį žaismingumą, pateisinantį bei įprasminantį pačios istorijos anekdotą.
Visa tai sąmojinga, juokinga, lengva. Tačiau atsiribojant nuo „plika akimi“ apčiuopiamo lengvumo ir ironijos, vis dėlto ši nuotaika pasirodo esanti apgaulinga, mat spektaklis drauge yra liūdna laimės žiburio siekiančio žmogaus tragedija. Menachem-Mendelis investuoja visas jėgas ir aistrą į sumanymus, kurie ir ištirpdo, ir nuasmenina jį patį: „Ką tik pradėčiau, ko tik besiimčiau, vis jau pačiupsiu, bet tik šmakšt ir pasisuko vėl viskas iš pradžių. Visi kažkaip ūžia pyška, o aš stoviu ir žiūriu, kaip jie varo savo verslą, kaip pinigą pelno. O aš toks svetimas: matau prieš save milijonus, o pasiimti jų niekaip negaliu. Matyt dar savo laimės neradau, reikia ilgai ieškoti.“ Visi sumanymai lieka toli nuo jo, kol galiausiai suyra.
 |
| Scena iš spektaklio. Gintaro Česonio nuotraukos |
„Mendelio milijonų“ pristatomas XX amžiaus pradžios šeimyninių santykių šmaikštumas sustoja ir užsikerta žmonos Šeinės-Šeindelės veide, kuris raukšlėmis ir sučiauptomis lūpomis pažymi kančią ir mirtiškumą,– vienintelė emocija, lyg skraistė dengianti žydiškąją išmintį ir išliekanti viso spektaklio metu.
Lietuvių kalba išleistoje Paulo Johnsono knygoje „Žydų istorija“ pateikiamas vertinimas apie žydus iš esmės skiriasi nuo spektaklyje aktoriaus Egidijaus Stanicko sukurto charakterio: „Visa tragiška žydų tautos istorija pavertė juos našiais ir entuziastingais kapitalistais (...). Persekiojimai ir tremtis padarė juos lanksčiais ir racionaliais verslininkais (...)“.
Pats E. Stanickas apie atliktą vaidmenį kalba, jog tai labai šiltas, mielas, komiškas personažas: „Asmeniškai aš gyvenime esu sutikęs ne vieną tokį žmogų, tikintį stebuklingais staigaus pralobimo būdais, norintį susikurti turtingą ir orų gyvenimą sau ir savo šeimai. Pakanka pažiūrėti, kaip azartiškai lietuviai perka loterijos bilietus, ir iškart taps aišku, kad Šolom Aleichemo pjesė labai aktuali ir šiais laikais“,– spaudai kalbėjo aktorius.
Vis dėlto gretinti „Mendelio milijonus“ su lietuviškom spekuliacijom ir apeliuoti į šių dienų aktualumą per daug naivu bei banalu, nes vos prisiminus Trečiąjį Reichą ir Aušvicą, juoktis darosi vis sunkiau.
