Spindesys ir silkių skardinė

Valia (Darius Gumauskas)

Pjesės pabaigoje miręs Tėvas pasakoja apie atsitikimą tarnaujant jūrų laivyne – vandenyne tolumoje kažkas ėmė spindėti, žaižaruoti, ir kreiseris pasuko to spindesio link. Priplaukus paaiškėjo, kad tai būta skardinės silkių, kurių užvalgius visiems buvo baisiai blogai. Naujame OKT spektaklyje – spindesys, be abejo. Spindesys režisieriaus Oskaro Koršunovo erudicijos, sugebėjimo žongliruoti teatrinių tradicijų, popkultūros ir asmeninės ikonografijos ženklais. Sugaudymo visų dramaturgų Vladimiro ir Olego Presniakovų pjesėje „Vaidinant auką“ sumėtytų kabliukų ir jų tarpusavio sukabinėjimo. Teatro kanono – „Hamleto“ – parodijos, „rytietiškumo“ surogatų teatre ir gyvenime, šiandieninės rusiškos tikrovės (nuo lietuviškosios besiskiriančios gal tik „nacionaliniu“ klausimu) sklandaus sudėstymo į vieną teatrinį kūną spindesys. Intelektualaus scenografijos (Jūratė Paulėkaitė) sąmojo ir funkcionalumo, transformuojančio noh teatro sceną į nusikaltimo vietą – butą, baseiną, japonišką restoraną, o jos tiltą išpuošiančio gedulingomis laidotuvių stalo draperijomis. Spindesys kompozitoriaus ir dainų autoriaus Gintaro Sodeikos puikiai įdainuotų kvapą gniaužiančių „rusiško roko“ gabalų. Vaidybos azarto ir aktorių meistriškumo, išugdyto per daugelį metų OKT  spektakliuose.

Tėvas (Dainius Gavenonis)

Tirštas teatrinės kalbos srautas, kuriame komiškąjį buitinį pasakojimą tolydžio perkerta su trenksmu įsiveržiantis sapniškasis (arba „dvasių“) pasaulis, tiksliau – jo įvaizdžių parodija, o atskirus epizodus jungia soliniai roko numeriai, paskandinantys sceną ir žiūrovus dūmų debesyse. Pagrindinį veikėją, maždaug trisdešimtmetį Valią (Darius Gumauskas) aplanko nelemtai mirusio tėvo šmėkla (Dainius Gavenonis) su didžiule tatuiruote ant krūtinės ir neišgertu degtinės buteliu rankose ir sako, jog dėl jo mirties kalti žmona ir brolis. Naujasis hamletas Valia stoja dirbti nusikaltimų aukų imituotoju tardymo videoeksperimentuose, kad šitaip „skiepytųsi“ nuo mirties baimės, o galiausiai eksperimento tvarka nunuodija visus saviškius.

Į pjesės ir spektaklio autorių absurdiškos parodijos objektyvą patenka visi įmanomi žmonių sambūvio aspektai. Miela gera sutuoktinių neapykanta, besiskleidžianti piliečio Sysojevo šeimos konflikte, kur nusikaltimo motyvai kažkaip nepastebėti ištirpsta drybsant prieš televizorių, įnirtingai valant langą ir nešant šiukšles. Kuo taikiausiai į tamsiai mėlyno trikotažo kelnes išdubusiais keliais marškinius susikišęs Audriaus Nako Sysojevas tiesiog akyse pavirsta iš pykčio putojančiu maniaku, vien prisimindamas dabar jau žuvusios žmonos apsimetinėjimą kurčia. Neištikimą mylimąją (Rūta Butkutė) nuskandinęs Zachirovas (Algirdas Dainavičius) puikiai žaidžia rusiško įsivaizdavimo, kas toks yra musulmonas, stereotipais. Ir tai, į kokią tarpusavio priklausomybę patenka antrankiais sukaustytas gudrus Zachirovas ir jį saugantis vis iš koto virstantis mulkis seržantas Sieva (Rytis Saladžius), puikiausiai iliustruoja Valios teiginį, kad visi karai kyla tik dėl ekonominių priežasčių, ir su nacionalinėmis problemomis jie niekaip nesusiję. Verchuškino (Ramūnas Rudokas, Julius Žalakevičius), klasės susitikimo metu nušovusio buvusį klasės draugą, atvejis – parodija infantilumo tos pačios kartos, kuriai priklauso pjesės autoriai ir į kurios rankas dabar pereina atsakomybė už valstybę.

Kapitono (Vaidotas Martinaitis) ir Praporščikės (Dalia Michelevičiūtė) tarnyba. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

Infantilumas ir išsieikvojimas – tokia galėtų būti spektaklio vaizduojamo pasaulio diagnozė. Išsieikvojimas čia totalinis. Visų ir visko. Naujosios ideologijos – nacionalinės, socialinės, kultūrinės. Tradicinių kultūrų. (Pjesės Moterį su kimono vaidinanti Eglė Mikulionytė tiesiog juvelyriškai tiksli: jos plastikoje ir be žodinio pasakojimo skleidžiasi gerokai nuvargusi ir kiek pagėrusi rusė padavėja, boso valia suvystyta į kimono ir išmuštruota „sunkaus likimo japonės“ vaidmeniui.) Išsieikvojimas valstybės, kurią čia reprezentuoja milicininkų trijulė: nervingasis Vaidoto Martinaičio Kapitonas, kamuojamas dviejų aistrų – geranoriškajai kvailutei Dalios Michelevičiūtės Praporščikei, kurios visa gyvybė susitelkusi kažkur klubuose, ir nevaldomo pykčio. Plius jau minėtas bejėgis Saladžiaus seržantas Sieva. Net socialiniai baubai jau nebėra baubai – narkomaniją jau suvirškino socialinė reklama. Pats žmogus išeikvotas. Iš noro gyventi liko tik Motinos „reikia gyventi“. Tai Dalios Brenciūtės personažui reiškia staiga visą kūną apimantį jaudulį vos pagalvojus apie dėdę Piotrą, o pačiam dėdei Piotrui (Kostas Smoryginas) – įsikibimą į samtį, kuris vienintelis gali užtikrinti gyvenimą. Valios merginai Olgai (Airida Gintautaitė), užsimaskavusiai tamsiais akiniais, – sugebėjimą atsiriboti, nekreipti dėmesio.

Ir persisotinimas. Plūstelėjusioje fantasmagoriškoje sapniškojo pasąmonės pasaulio eisenoje aplink šiurpiais griaučiais virtusią milžinišką žuvį (kurią turbūt reikėtų interpretuoti kaip krikščionybės simbolį), kurios stuburas pernarstytas lyg virgulėm, lyg rytietiškom valgomosiom lazdelėm, spiečiasi visokiausios pabaisos ir rikiuojasi ženklai ženkleliai.

Susidaro keistas įspūdis, kad spektaklis – savotiška Oskaro Koršunovo akcija. Savotiška apsivalymo eisena, išnešant į sceną visas atsargas, kauptas ir naudotas azartiškoje savęs ir OKT kūrimo byloje. Kurias vartoti reikia atsargiai, nes paskui nebežinosi, ar esi gyvas, ar jau prisišaukei mirties.