Pasijusti savimi

Tėvas - Regimantas Adomaitis.

Teatras – kaip ir gyvenimas – atspindi svarbiausius žmogaus būties tarpsnius. Vaidmens kūrimas, susitapatinimas su personažu ir vėl grįžimas į save patį iš aktorių pareikalauja didelių jėgų, todėl vaidmenys tampa tikrojo jų gyvenimo dalimi. Regimantas Adomaitis, suvaidinęs daugybę savo amžininkų teatre ir kine, po tam tikros pertraukos sugrįžo į sceną ir sukūrė Tėvo vaidmenį Furio Bordono „Paskutiniuose mėnesiuose“, kurio premjera įvyko Vilniaus mažajame teatre. Lietuvoje, kur profesionaliajam teatro menui nėra nė šimto metų, neegzistuoja ir tradicija spektaklius kurti kaip aktorių benefisus ar būtent aktoriams rašyti pjeses.

Vilniaus mažasis teatras, išlaikydamas aukštosios kultūros tradicijas, ne tik bando mąstyti apie visumą, bet ir apie atskirus teatrinius procesus. Jautriausias teatro organizmas visada buvo ir liks aktorius. Todėl neabejotina, kad benefisinį spektaklį „Paskutiniai mėnesiai“, skirtą aktoriui Regimantui Adomaičiui, galima vertinti kaip tam tikrą teatro misiją.

Yra teatrinių medžiagų, kurios aktoriams būna įdomios, aktualios, intriguojančios. „Paskutiniai mėnesiai“, kad ir kaip minoriškai pavadinimas beskambėtų, tapo ne tik Adomaičio gyvenimo tapatybe, bet ir naujų pažinimų pradžia. Aktorius scenoje pratęsia savo gyvenimą, o režisieriai Rimas Tuminas ir Arvydas Dapšys leidžia aktoriui maksimaliai išlikti savimi ir iš įvairiausių niuansų suaudžia sudėtingiausio sceninio žmogaus gyvenimą.

Prologas – kiek ištęstas. Nieko nevyksta – tiesiog sėdi žmogus kėdėje ir kalbasi su savimi. Tyliai ar garsiai su savimi kalbasi visi, ypač pagyvenę, kuriems vienatvė ir liūdesys atstoja realius pašnekovus. Tačiau šis nuobodžiai besėdintis Tėvas, kurio minčių dialoge aktyviai dalyvauja ir mirusi žmona, pamažu, lyg ant sparnų, išauga. Dramaturgas Bordonas lyg nieko ypatingo ir nepasiūlo. (Siužetas labai paprastas: pirmame veiksme  Tėvas mirusios žmonos akivaizdoje, savo paties noru ir sūnaus pritarimu rengiasi į senelių prieglaudą; antrame veiksme – vienatvės monologas prieglaudoje). Tačiau kūrėjai šią išoriškai antiveiksminę dramą sušildo įvairiausiais niuansais, ir spektaklis tampa dar vienu Adomaičio stebuklu.

Aktorius ir ironiškas savo personažo atžvilgiu

Šiame spektaklyje Adomaitis lyg nuvainikuojamas, paliekamas be jokio patoso, be laurų, be pakylėtų intonacijų. Po „Emigrantų“ Regimanto Adomaičio biografijoje daugiau lyg ir nebuvo tokio laisvo žmogaus. „Susitikimuose“ aktorius tebevaidina kompozitorių Händelį, Bacho „draugą“; o „Paskutiniuosiuose mėnesiuose“ jis tik mėgsta klausytis Bacho. Šie, rodos, atsitiktiniai faktai kuria Adomaičio įvaizdį, ir regi ne vien vaidmenį ar aktoriaus kūrybinės biografijos nuotrupas, bet suvoki, ką aktoriui apskritai reiškia būti scenoje. Tai panašu į mirtį, o tiksliau – į  prieglaudą, kurioje labai dažnai žmogus lieka nesuprastas. Galima regėti tik jo kevalą, klausytis be paliovos beriamų žodžių, bet niekas niekada nesupras, kas vyksta jo viduje ir ką reikia išgyventi, kad galėtum ištarti tuos žodžius.

Ši satisfakcija „Paskutiniuose mėnesiuose“ įvyksta. Lėtas spektaklio tempas taip pat priderintas prie aktoriaus benefiso. Pirmajame veiksme Adomaitis turi du ramsčius, du partnerius – Žmoną, kuri su juo kalbasi iš anapusybės, ir Sūnų. Tačiau negali sakyti, kad dialogas suaktyvintų veiksmą. Aktorius įsijautęs į vaidmenį, ir jo partneriams daugiau tenka derintis prie jo, nei jam – prie jų. Tačiau dialogas įvyksta. Žmonos (pjesėje – Motina) vaidmenį atlieka Inga Burneikaitė ir Vilija Ramanauskaitė. Režisieriai šį vaidmenį griežtai „prirakino“ prie mirties podiumo, todėl aktorių saviraiškai paliktos vos kelios properšos, tačiau to pakanka, kad jos liktų regimos.

Jeigu pirmosios premjeros metu iš pradžių partnerių tekstai retsykiais susikirsdavo (premjerinis jaudulys visada spektaklius nutvieskia įvairiais netikėtumais), Ingos Burneikaitės tvirtas balso tembras, nepaisant amžinybėje lyg lede įšalusio grožio statikos ir judesių griežtumo, dialogams suteikė gyvybės, humoro, netikėtų prasminių veiksmo poslinkių. Vilija Ramanauskaitė, taip pat spinduliuojanti brandžiu grožiu, su Vyru kalba gerokai švelniau ir rūpestingiau, todėl jų dialogai primena jaukaus ir tikro gyvenimo pašnekesius. Aktorės trapumas, nepaisant jos gana griežtų intonacijų, tarytum nuginkluoja partnerį,  šalia jos Adomaitis labiau atsipalaidavęs, minkštesnis. Tam tikri dramaturginiai netikėtumai kažkur prapuola, atsiranda nuoseklumas, kuris čia nebūtinas, kadangi gyvenimo dilemos, išvykstant į aktyvios vienatvės namus – senelių prieglaudą – nėra sąmonei natūraliai priimtinos. Juk visi supranta, kad dažnam senelių namai gal tūkstantį kartų geriau už tikruosius, tačiau tuo pačiu ši stotelė paskutinė, iš jos kelias atgal beveik neįmanomas. Mirtis ištinka netikėtai, o prieglaudą reikia iš lėto įsisąmoninti. Todėl didesnė pirmo veiksmo įtampa tik pagyvina problemą, natūraliau leidžia į spektaklį integruotis naujosios kartos atstovui – Sūnui, kurį vaidina Almantas Šinkūnas.

Sūnus - Almantas Šinkunas, Motina - Inga Burneikaite. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

Iš pradžių atrodė, kad režisieriai daugiau apeliuos į šio aktoriaus „faktūrines“ savybes, tačiau netruko laiko praeiti, kai Šinkūnas atskleidė savo vaidmens charakteringąsias puses. Tai nėra vienaplanis, tuščiaviduris sūnus, kuriam vienaprasmiškai rūpėtų kuo greičiau išvežti Tėvą (nors tekstai tai diktuoja). Aktorius, turėdamas tik vieną didesnį epizodą, jį užaugino iki tam tikros savojo personažo tragedijos. Rodos, taip nuosekliai rūšiavęs apatinius Tėvo rūbus, įkyriai ilgai galvą įkišęs į lagaminą klūpojo prie jo, vėliau kažkiek klausėsi Tėvo, kalbėjo pats, kol galiausia prasiveržė jausmais – gailesčiu sau pačiam. Nedidelis, bet tikras vaidmuo. 

Furio Bordonas – teksto dramaturgas. Kai kurios scenos tiesiog per ilgos, jos per daug aiškina pačios save. Gal kupiūruoti ir negražu, bet kaip tada išnaikinti tam tikrą tekstų monotoniją?

Labai gražioje scenovaizdžio šviesoje antrame veiksme ant geležinės kėdės besėdintis galantiškas senolis pasakoja prieglaudos gyvenimo nutikimus. Vieną premjeros dieną aktoriui pavyko vienaip, antrą – kiek kitaip, tačiau svarbu, kur visa tai veda. Manau, kad kiekvienas žiūrovas mintimis nuklysta į savo potyrių pasaulį, o kada be atokvėpio pasakojama tokia gausa nutikimų, labai sunku juos ne tik išgirsti, bet ir išjausti. Kai kada vyrauja teksto informatyvumas ir aktoriaus vaidybos manierų žaismė – paradoksas. Nors, antra vertus, tai žiūrovus pasiekia. Besikalbėdamas su savimi, Tėvas sustiprina vienatvės jausmą. Regime tik vieną ryškesnį šviesos spindulį – žmogus tampa lyg gležnas bazilikas, kuriam reikia neįtikėtinai daug šviesos ir drėgmės, kad nežūtų jo gardus kvapas.

Keturi aktoriai, keturi gyvenimai, ir kiekvienam „Paskutiniuose mėnesiuose“ leista pasijausti savimi.

Dailininkas Marijus Jacovskis scenovaizdį sukūrė nenuklysdamas nuo realybės. Pirmojo veiksmo scena namuose įprasta: margaraščiai kilimai, senoviniai baldai – kadaise jaukaus gyvenimo reliktai. Antrojo veiksmo prieglauda – steriliai moderni ir nuasmeninta. Keliom detalėm – mėlynu kilimu, metalinėm kėdėm, šviesiom žaliuzėm, pro kurias grafiškai skyla erdvės apšvietimas, įtaigiai sukuriama „tyliųjų“ namų atmosfera. Abu veiksmus baigia animuota Ančiuko Donaldo istorijų kompozicija. Projekcijoms atiduodama maksimali centrinė galinės scenos sienos erdvė. Nors jos naudojamos ir trumpai, tačiau šis stilistinis kontrastas įneša ne tik gyvybės, bet ir pagreitina žmogaus gyvenimo retrospekcijas, finale iš spalvotų virstančias gedulingais pilkšvai juodais kontrastais.

1995-aisiais Tėvo vaidmeniu į teatro sceną sugrįžo Marcello Mastroianni, šiandien, lygiai po dešimtmečio – Regimantas Adomaitis. Ta pati pjesė skirtingų aktorių lūpose ir skirtingų režisierių rankose, bet mintis ta pati: žiūrovui sugrąžinti aktorių, kaip aktorinės kūrybos fenomeną, kuris kiekvieną kartą scenoje išgyvena ne „paskutinius mėnesius“, bet „pirmą ir paskutinį kartą“.