„Karalius Lyras“: netaiklus šūvis į širdį

Vytautas Paukštė - karalius Lyras

Bemaž trejus metus po Klaipėdos dramos teatro užkulisius slankiojusi „Karaliaus Lyro” dvasia pagaliau įgavo materialų pavidalą. Režisieriaus Beno Šarkos pradėtas vaisius dėl nepalankaus žvaigždžių išsidėstymo, deja, taip ir neišvydo šio pasaulio, o neįgyvendintą klaipėdiečio sumanymą pasiryžęs perimti Algirdas Latėnas užsikrovė ne itin lengvą naštą – priglobė taip ir neišstypusį našlaitį su ne pačia lengviausia gyvenimiška patirtimi: vėtytą ir mėtytą po kelis teatro sezonus, su savo nepajudinamu „kraičiu” – nemenka sąmata, dar prieš gimimą užsakytais kūdikio rūbeliais – Marijaus Jacovskio scenografija bei smalsumą kurstančia intriga – kas iš viso to išeis?

Regis, po savaitgalį įvykusios premjeros lengviau atsikvėpė ir teatro administracija (nebebus peno žurnalistams ieškoti detektyvų), ir aktoriai, ilgokai brendę šiai Williamo Shakespeare’o tragedijai, ir žiūrovai, jau spėję išsiilgti premjerinio pasėdėjimo teatro minkštasuoliuose. Taigi galime konstatuoti: Klaipėda „Lyrą” pagaliau turi. Tik kas mums iš to?

Stebėdama, kaip Algirdas Latėnas bando manipuliuoti spektaklio erdve ir sudėtinga medžiaga, nė akimirkai neleisdamas prisnūsti tingiam „tv popso” nuskalbtam žiūrovo protui, nepalioviau spėlioti: kaip jis, pasitelkęs modernių režisūros priemonių arsenslą, galų gale išpainios „Karaliaus Lyro” mįslę? Taip, kad suvirpėtų, anot olimpiečių, pats stipriausias žmogaus raumuo – širdis. Tačiau pasižiūrėjusi spektaklį jaučiuosi keistai ir neramiai: joks raumuo man taip ir vėl nesuvirpėjo. Kaip ir po kelių kitų pastaruoju metu matytų lietuviško teatro elito spektaklių. Jausmas toks savotiškas,  kad net užsinoriu – žinote ko? Ogi elementarios klasikinės kostiuminės tragedijos! Arba, anot vieno žiūrovo pertraukos metu išsakyto pastebėjimo, papraščiausios lietuviškos „Paskenduolės”…Nors verk, kaip norisi grynumo, o ne eklektikos; gelmės, o ne triukšmingų jos imitacijų.

Edmundas - Kazimieras Žvinklys, Regana - Nelė Savičenko, Kornuolis - Igoris Reklaitis, Glosteris - Bronius Gražys

Nesinori apie spektaklį kalbėti vartotojišku aspektu, tačiau skubančiam pasauliui laikas dabar labai brangus. Taigi, geroji žinia skubantiems: spektaklis kompaktiškas, telpantis į saugius dviejų valandų su trupučiu rėmus. Spektaklis nenuobodus: režisierius ir jo komanda nuoširdžiai pasistengė, kad Shakespeare’o gerbėjams liktų genialių Shakespeare’o tekstų, tačiau ne Shakespeare’o gerbėjų jie taip pat „negrūzintų”. Pagiriamasis žodis aktoriams: tekstą jie moka gerai. Tačiau į modernią klasikos interpretaciją  pretenduojančiam spektakliui stipriai kenkia, regis, nebeišmušamas akademiškas aktorių požiūris į savo darbą: dar iš „Jasono” laikų atklydusios, iki skausmo nuzulintos intonacijos, baimė pabėgti iš gelbėjimosi ratais tapusių schemų.

Tiems, kurie bodisi pernelyg įmantriomis verbalinėmis klasikos vingrybėmis, siūlomas gana įdomus sprendimas – virš scenos kabančiame ekrane galima skaityti smegenis pajaukiančius (gerąja prasme) klaipėdiečio poeto Gintaro Grajausko laisvai interpretuotus slavų regio grupės „Piatnizza” tekstus.

Galbūt ties šia vieta vertėtų stabtelėti. Iš pradžių šis chuliganiškas sumanymas kiek išmuša iš pusiausvyros. Juk nejučia tikiesi rimties ir susikaupimo, išgirdęs Shakespeare’o vardą. Paskui imi svarstyti: o ką  tai galėtų reikšti, kuo čia dėtas slaviškas regis ir „Karalius Lyras”? Ir slapčia dairaisi į šalia sėdinčio žiūrovo veidą – gal jis pasufleruos, kaip turėtumei reaguoti? O dar paskui galvoji, kad turbūt esi beviltiškai atsilikęs nuo gyvenimo ir teatro (o gal jais persisotinęs?). Mat prieš gerą savaitę kažką panašaus Klaipėdoje parodė Oskaras Koršunovas – sausakimša Žvejų rūmų salė liudininkė. Tik spektaklis vadinosi ne „Karalius Lyras”, o „Vaidinant auką”. Dabar visokie „stiliai” daug kalba apie drabužių madas, bet, matyt, egzistuoja ir teatro mados. Štai tokią brechtiškojo teatro zongų atmainą galbūt ir galima vadinti mada. Augančią spektaklio įtampą nejučia nutraukia daina (turbūt dabar „ant bangos” – rusiška) ar dainavimą imituojantis „pasakotojas” („Lyre” šią užduotį atlieka nematomo „sinchroninio vertėjo” ekrane transliuojami tekstai). Dainos fone mirga spalvingi, gana plastiški vaizdeliai iš personažų gyvenimo. Tas savotiškas atitraukimas nuo veiksmo neleidžia perkaisti jautrioms žiūrovo smegenims ir nuteikia visai pakiliai. Kaip ten bebūdų, bent jau aš šį Latėno ir Grajausko sumanymą sukramčiau su pasitenkinimu, per daug nesigilindama, kam to reikėjo. Nors, logiškai mąstant, nuoseklumo, vieningos koncepcijos spektakliui šis paišdykavimas ir nepridėjo.

Iliustracijai – viena Gintaro Grajausko interpretuotų „Piatnizzos” citatų:

„Hm... O dabar sakykit, tik atvirai: ar jums nekyla kartais toks noras – paimt ir išsprogdint velniop visą šitą balaganą? Ar tik kartais ima ir nekirbteli tokia maloniai beprotiška mintelė – net patiems doriausiems, patiems nekalčiausiems? Taigi.
Mumyse tebegyvas barbaras – apdujęs nuo visokių gražumynų, priblokštas ir vis tiek pasiryžęs žūtbūt ginti savo teritorijas. O gal tik šiaip - vienišas, pamažu besikraustantis iš proto žmogus?..” („Big badda-boom“)

O rimčiau – ar istorijos dulkėmis dvelkiantis Renesansas, ar „post” nuorodomis užkaišiotas XXI amžius – jokio skirtumo. Kad ir kaip gaila, bet žmogus vis dar neišmoko augti kitaip, tik per kančią. Per tuos paslaptingus virpesius, kurie tarsi geležį – iki raudonumo – įkaitina dvasią, ir ji tampa minkštesnė.

Bet štai kas išeina: sukriošęs, bet ambicingas ir pasipūtęs seniokas Lyras, atstumtas dviejų auksaburnių dukterų ir prakeikęs tylią Kordelijos meilę beigi atsidavimą, nuo spektaklio pradžios iki pat pabaigos pasirodė besąs… aklas. Tiesa, jo akys, kitaip, nei Glosterio, liko savo vietose. Tačiau Latėnas Lyrą nuskriaudė labiau negu Shakespeare’as Glosterį, šiam „išdurdamas” akis. Kaip? Ogi nesuteikdamas galimybės praregėti viduje, suvokiant savo pasirinkimų ir klaidų prasmę.

Visi personažai sutupdyti į beprotnamį. Valentino Klimo nuotraukos

Spektaklio finalas – visi personažai sutupdyti į beprotnamį – atima viltį, tačiau šiek tiek pateisina iki tol vykusį žaidimą. O pateisinti galima bet ką: ir gausiai iškupiūruotą tekstą, ir iki ženklų susitraukusį personažų schematizmą, aktorinės motyvacijos stoką bei „prarytą” tekstą, ir net asketišką scenografiją, kuri, atrodo, verčia aktorius ją jaukintis per prievartą.  Neturėkime iliuzijų, teigia spektaklio kūrėjai, kad esame laisvi rinktis. Tik akli, nesąmoningi  kačiukai, žaidžiantys karalius ir juokdarius beprotnamio palatoje. Skirtumas tik tas, kad vieni nesusimąstydami nuryja seselės maloniai pasiūlytas „gyvenimo be kančios” piliules, o kiti apsimetinėja, kad jas ryja.

Eidama iš spektaklio vis svarsčiau: kame moderniojo „Karaliaus Lyro” tragizmas ir kodėl taip norisi kuo skubiau pabėgti nuo to bala žino ko?Gal – jautiesi truputį apmulkintas triukšmingo reginio ir slegia nyki tuštuma, kad mieliau spoksai į bokalus kilnojančius žmones kavinėse, švytinčius langus su svetimais, bet tikrais gyvenimais.

O dar tas įkyriai lendantis klausimas – kokia buvo dviejų su trupučiu valandų prasmė? Programėlėje parašyta „tragedija” – ne farsas, ne absurdo drama. Galbūt tragedija tame, kad žmogus nesuvokia ir nenori suvokti savo kančių priežasties? Ieško kaltų, ieško priešų – gonerilių, reganų, kornuolių, edmundų. Ieško stebuklingų receptų, kurie išgydytų jį patį nuo savęs. Apie Algirdo Latėno priešpremjerines užuominas į visuomenės nužmogėjimą, kitokius dvasios skaudulius pažiūrėjus spektaklį gal ir galima įtarti. Tačiau ar jie moderniuose drabužėliuose realiai atsiskleidžia – čia jau kitas klausimas.