Su geltonuoju atspalviu

Julijus Lozoraitis 2006-03-15 Lietuvos žinios, 2006 03 13

aA







Personažai, vaidinantys „hampelmanus“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos išvakarėse Lietuvos nacionalinis dramos teatras pakvietė žiūrovus į premjerą – rodė spektaklį pagal rašytojo Herkaus Kunčiaus pjesę „Matas“.


Spektaklis prasideda tuo, kad po tuščią Nacionalinio teatro Didžiosios scenos erdvę blaškosi personažai juodais kostiumais, tarsi liliputai ritinėjantys didžiulį puodelį ir kilnojantys didžiulę rašymo plunksną. Vienas jų klykia besimurkdydamas puodelyje. Tai atseit negaluojantis prezidentas Antanas Smetona. Jis kapituliuoja ir įsileidžia į Lietuva sovietų tankus. Agituoja nepagailėti sovietams šypsenų. Skamba Sviridovo muzika iš filmo „Laikas, pirmyn!“. Scenos orkestro duobėj prie stalo išsirikiuoja atlikėjai. Jie skaito tekstą iš aplankų, kartais vaidindami ir meniškai mosikuodami rankomis. Avanscenos dešinėje – aktorius prie pulto, akmeniniu veidu ir diktoriaus balsu skaitantis tekstą „nuo autoriaus“ (Remarka). 1940 m. liepos 21 d. (t.y., Lietuvos prijungimo prie TSRS) scenoje personažai vaidina „hampelmanus“ (t.y., marionetes). 1941 m. birželio 14 scenoje tie, kas išvyksta prekiniais vagonais, laimingi, kad pamatys TSRS, pasilikusieji jiems pavydi. Vokiečių okupantai dainuoja gražias vokiškas dainas. Marija Melnik prašo budelių, kad jie ją kankintų vis smarkiau ir smarkiau. Vėliau – LTSR kultūros dienos Maskvoje. Rodoma Juzeliūno „konspektas-pantomima“ „Ant marių kranto“. Šoka ansamblis „Lietuva“ (taip pat konspektas-pantomima). Užtraukiama tikra Nacionalinio dramos teatro uždanga su laiveliu. Vaizduojamas kultūros dienų aptarimas Lietuvos CK. Skamba LTSR himnas. Aktorius Gradauskas skaito boksininkų Šociko ir Koroliovo dvikovos protokolą. Vyksta persistumdymas Lietuvos valdžios prezidiume. Pirmasis „Poezijos pavasaris“ – poetas Justinas Marcinkevičius juokingai agituoja skanduoti „Lie-Tu-Mes-Va!“ Tauta vietoj „Lietuva“ skanduoja „be-be-be“. LKP pirmasis sekretorius Sniečkus isterikuoja, kad neleis nulietuvinti Lietuvos. Ant Kauno hidroelektrinės užtvankos LTSR nomenklatūra sielojasi, žvelgdama į Pažaislio durnanamį. Konspektyvinė nomenklatūrininkų pantomima su gigantiška plunksna. Ant apversto gigantiško puodelio žybčioja liepsnelė, panaši į spiritinę lemputę. Apvožtas tuo puodeliu klykauja Kalanta.


Atsivėrusiose scenos erdvėse rodoma vaizdo projekcija - pjesės motto: „Nuosaikioji rezistencija. Išlydėtas į pensiją KGB veteranas neretai savo karjerą pratęsdavo sargaudamas kurioj nors mokslo, švietimo ar kultūros įstaigoje, greta nenuspėjamos Lietuvos TSR inteligentijos. Parą išsėdėti skersvėjyje prie įėjimo nebuvo sunku, bet net ir čia sovietų saugumiečio tykojo tam tikri pavojai, dažniausiai gastronominiai. Nevengiantys Vasario 23-ąją, Kovo 8-ąją, Gegužės 1-ąją ir kitomis progomis darbo vietoje įkaušti inteligentai nepraleisdavo progos pavaišinti ir įstaigos vartus saugantį KGB veteraną. Degtinės stiklinę sargas iš kikenančio LTSR inteligento priimdavo dėkingai ir nedvejodamas, tačiau vyną, alų ar šampaną – įtartinai geltonspalvius skysčius – visada uoliai apuostydavo“. Ir prierašas: „Bus daugiau“...


... Štai tokioje orgijoje teko dalyvauti šių eilučių autoriui drauge su dar keliomis dešimtimis kviestinių garbaus amžiaus žiūrovų ir pora šimtų džiūgaujančio jaunimo. Po spektaklio dar vyko aptarimas – pjesės autorius ir režisierius aiškino tai, ko nespėjo paaiškinti reginio eigoje. Pavyzdžiui, tai, kodėl spektaklis pavadintas „Matas“. Pasirodo, tai ne rusiški keiksmažodžiai, ir ne šachmatų terminas, ir netgi ne Evangelijos autorius. Tai – Sniečkaus partinis slapyvardis.


Beje, jeigu šios recenzijos skaitytojas paklaustų jos autoriaus, ką šis pasakytų apie patį spektaklį, jo ypatybes, privalumus ir trūkumus, šis atsakytų: „O jokio spektaklio nebuvo“. Tos teatrinės meninės dimensijos, dėl kurios teatras vadinamas teatru, čia apskritai nerasta. Buvo tik „konspektas-pantomima“. Įvyko šiokia tokia orgija, kurioje iš dalies savo noru, iš dalies per apgaulę dalyvavo nemažai žmonių, teatralų ir žiūrovų. Toks ne itin vykęs prietarų ir kompleksų išniekinimo seansas. Vietomis juokingas ir net išradingas, bet apskritai absoliučiai beprasmis.


Kaskart vis labiau ir labiau pasiilgsti tos prasmės mūsų teatrų scenose. Patarčiau žiūrovams įtariau vertinti pakvietimus į panašius neaiškaus turinio renginius. Nes jie irgi yra gelsvoko atspalvio...


www.lzinios.lt

recenzijos
  • „Kabaretas Favela“: kai forma tampa turiniu

    Erdvinis spektaklio išskaidymas leidžia kiekvienam žiūrovui susikurti savitą patirties trajektoriją, o kartu formuoja įspūdį, kad „Kabareto Favela“ pasaulis egzistuoja nepriklausomai nuo konkretaus stebėtojo.

  • Meno žiurkių pragraužtas menas

    Kiekvienas veiksmas „Šūdmaloje“ yra apiplepamas ir apkaišomas žodžiais – turbūt tokiu būdu pasireiškia šūdmaliavimo konceptas. <...> Kyla nuogąstavimų: jei pasiduotų formos eksperimentams, tekstas rizikuotų tapti savo paties kritikos objektų auka.

  • Viename kūne nesutelpanti Madam Bovari

    Tai galbūt ir yra įdomiausias režisieriaus Oliverio Frljićiaus atsakymas Gustaveʼui Flaubert’ui: ne išsaugoti visą romano psichologinį sudėtingumą, o leisti Emai egzistuoti keliuose gyvenimo tarpsniuose ir kūnuose.

  • O ar kas nors čia tikra?

    „Vasarotojų karštinė“ neapsimetinėja tuo, kuo nėra: atėję pažiūrėti komedijos tokį rezultatą ir gaus. <...> Kas tikra visame šiame atostogautojų ir pramogautojų parade – tai akivaizdus aktorių mėgavimasis savo darbu.

  • Kai madam nedaro nieko, ką priklauso daryti madam

    „Madam Bovari“ pasigedau paties Oliverio Frljićiaus, jo laiko pajautos, nerimo ir gebėjimo pjauti ten, kur ir taip skauda. Ši versija – kaip pamoka mokykloje pagal programą, vis dėlto nutylinti tai, kas už programos.

  • Rožinis placebo gyvenimas

    Pastarojo laiko šaižių ir provokacijomis besimėgaujančių premjerų kontekste „Poveikis“ stebina tylia ir jautria režisūrine prieiga. <...> Veikiau kviečia pažvelgti niūriai realybei į akis nei leidžia žiūrovams būti užliūliuotiems rožinės placebo dozės.

  • Klaidžioti žavingame trolių Mumių pasaulyje

    Spektaklio „Troliai Mumiai. Kometa atskrieja“ kūrybinė komanda nesiekia dangstyti sudėtingų istorijos aplinkybių ir patirčių, o kviečia suprasti, kad gyvenime gražūs ir gąsdinantys jo aspektai dažnai eina išvien.

  • Artėjanti pabaiga aukštyn kojom

    Ryškiausia „Apverstos tikrovės“ dalimi galima laikyti dailininkės Sarah Mittenbühler sukurtus kostiumus. Kai kurių personažų kostiumai – kaip atskiri objektai (ypač išraiškingas Šamanas), o kai kurie – tiesiog modernios judančios skulptūros.