 |
| Ūkininko (Regimantas Adomaitis) ir NKVD karininko (Algirdas Dainavičius) susirėmimas |
Nacionalinio dramos teatro sezoną atidarę Gyčio Padegimo režisuoti Juozo Glinskio „Vieno tėvo vaikai“ tarytum primena, kad teatre kartais prireikia nė kiek ne mažiau ištvermės, nei jos reikėjo laukiant tremties į Sibirą. O būtent tremčiai vaidinimo pradžioje labai flegmatiškai rengiasi jo herojai.
Tiesa, prasidėję tremties istorijos prisiminimais, „Vieno tėvo vaikai“ pamažu nuo jų nusigręžia. Jie ima lėtai dėliotis į ilgą, bemaž keturių valandų trukmės Lietuvos ūkininkų Žemgirdų šeimos sagą, apglėbiančią ištiso pusšimčio metų laikotarpį. Tą laiką spektaklis „prifarširuoja“ įvairiausių prieskonių. Skirtingoms ideologijoms tarnauja vieno tėvo vaikai – iš to kyla visokios kolizijos. Esama neišsipildžiusių meilių, sovietinių viršininkų linksmybių, partizanų nesėkmių ir mirusiųjų šeimynykščių vėlių, apsigimusių vaikų ir t.t.
O keisčiausia, nors, tiesą sakant, pastaraisiais metais jau visiškai įprasta, kad šią galingą siužetinių peripetijų griūtį „Vieno tėvo vaikai“ atsisako kaip nors prasmingai sukirčiuoti. Čia nėra noro ką nors režisūriškai išryškinti ir į ką nors atkreipti dėmesį. Ir viskas tampa vienodai svarbu. O kartu – viskas nesvarbu.
Regis, kaip tik šitai režisierius G.Padegimas pasako įvadinėje savo spektaklio scenoje: joje nedrąsiai pasirodęs Bubulis (Džiugas Siaurusaitis) žvilgteli pro šieno kupetos pašonėje stovinčio miniatiūrinio namuko langą ir nuoširdžiai atsidūsta – „bū-ū-ū“. Atsidūsta ir bemaž iki paties finalo pasitraukia nuo scenos. Tačiau nebylio lūpomis užduota „bū-ū-ū“ tema joje pasilieka. Juk iki paties finalo „Vieno tėvo vaikai“ liks nebylūs – neiššifruojami. Tiksliau sakant, neišsiaiškinę, ką jie nori savimi pasakyti.
Išties – užuot pamėginę bent truputį pasigilinti, kaip jautėsi, tarkim, Kristina Paliokaitė (Jūratė Vilūnaitė), turėjusi ištekėti ne už mylimo Lietuvos karininko Danieliaus Žemgirdo (Paulius Ignatavičius), bet už jo brolio Boleslovo Žebroko (Šarūnas Puidokas), „Vieno tėvo vaikai“ stačia galva metasi į išorinių efektų paieškas.
Nieko nepasakantis spektaklis stropiai ginkluojasi: scenos gilumoje išstatytas didžiulis videoekranas, kuriame vienas po kito mainosi gražūs medaus valgymo, traukinio bėgiais skriejančio baltapūkio vaiko ir kiti vaizdai. O dar – paslaptingos prigimties personažai, tarp kurių, ko gero, ryškiausiai išsiskiria sužeistą Danielių Žemgirdą gydanti žiniuonė Kunigunda (Vesta Grabštaitė). Ji kalba grėsmingomis, dainingai išvingiuotomis intonacijomis ir dargi visą laiką kažkodėl būna nelyg sulipdyta su „Adamsų šeimynėlės“ pusbrolį Itą primenančiu gauruočiumi. Šitoks personažas nieko daugiau, be spalvingos, tačiau visiškai beprasmės dėmės ant spektaklio drobės, neužtėškia.
 |
| Smagios NKVD orgijos. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Panašūs tušti efektai neįstengia suteikti spektakliui veiksmo. Daugybė čia veikiančių žmonių ateina į sceną, ką nors pasako, paskui išeina, ir tiek. Be jokio noro išsiduoti, ką jie galvoja, ką myli, ko nekenčia, kas jiems sunku, kas kelia nerimą. Jie tiesiog praslenka palei siužeto įvykius, absoliučiai nežinodami, ką apie juos pasakyti.
Štai du smagiai pagėrę G.Padegimo spektaklio herojai – Čudakas (Vaidotas Martinaitis) bei Mudakas (Marius Jampolskis) – į sceną įlieja šiokio tokio gyvumo ir savo pokštais akimirkai suaktyvina vangų „Vieno tėvo vaikų“ pasakojimą. Tačiau niekuo nemotyvuoti linksmi jų „numeriai“ tik dar prikišamiau parodo šio spektaklio prasmės stoką.
Taip, „Vieno tėvo vaikai“ yra puikus neturinčio ką pasakyti, bet vis tiek kažką užsispyrėliškai sakančio teatro pavyzdys. Pavyzdys teatro, kurio norisi paklausti šitaip – na, jeigu nėra idėjų, minčių arba noro jas atrasti, tai gal prasmingiau tiesiog palaukti, kol jų atsiras?
Ir dėl tokio teatro, tiesą sakant, vis labiau darosi nebe juokinga, o pašėlusiai apmaudu bei liūdna.
