 |
| Noros pasauliui skleistis dailininkė sukūrė šaltą, rėksmingų raudonų tonų aplinką, o visus personažus pavertė tarsi nuo estrados nulipusiais šou žvaigždžių prototipais. |
Vienas nesenstančių, klasikinių, šeimyninę dramą sprendžiančių ir moters pozicijas ginančių kūrinių yra Henriko Ibseno „Lėlių namai“. 1972 m. Lidija Kutuzova šią pjesę pastatė Kauno dramos teatre (Norą vaidino Rūta Staliliūnaitė), o 1995 m. Jaunimo teatre ją režisavo Jonas Vaitkus. Prisimenu ir TV spektaklį, kuriame legendinį Noros vaidmenį sukūrė taip pat R. Staliliūnaitė. Įpusėjus šių metų rudeniui, Kauno mažajame teatre pasirodė naujas režisieriaus Vytauto Balsio pagal H. Ibseno „Lėlių namus“ sukurtas to paties pavadinimo spektaklis.
Pjesėje vaizduojamas patriarchalinių laikų istorijos tėkmėje susiklostęs subordinuotas žvilgsnis į moterį ir šiais laikais išliko gajus. Todėl režisieriaus pasirinkimas statyti H. Ibseno „Lėlių namus“ daugiau ar mažiau rodo jo norą stotis moters pusėje, su dramaturgo pasiryžimu atskleisti ir šiandieniame kontekste reinterpretuoti sudėtingą moters vidinių slinkčių dramą. Tačiau po spektaklio nepalieka klausimai: ar iš tiesų ši vidinė drama režisieriui tokia svarbi ir kokias naujas prasmes jis atrado, išskyrus angažavimąsi masinei ar popkultūrai?
Jau nuo pirmųjų spektaklio akimirkų išryškėja per kraštus besiliejantis išoriškumas, kičo ženklais siekiantis įrodyti šiuolaikinės visuomenės vartotojiškumą. Pasirinkęs kičą kaip meninę priemonę pagrindinei idėjai nusakyti, režisierius siekė tokio veiksmingumo, kada kičas, naudodamas neva „aukštosios“ kultūros estetiką, pats save išjuokia. Tačiau kičas pasiteisina tik tuomet, kai yra beveik nepastebimas, naudojamas saikingai, laiku ir vietoje. Šia prasme pagrindinis priekaištas tenka spektaklio dailininkei Ingai Kažemėkienei. Rožiniam Noros pasauliui skleistis ji sukūrė šaltą, rėksmingų raudonų tonų aplinką, o visus personažus pavertė tarsi nuo estrados nulipusiais šou žvaigždžių prototipais. Moterų suknelės kur kas patrauklesnės, tačiau vyriškus personažus dailininkė įvilko į pabrėžtinai neskoninga prabanga dvelkiančius apdarus. Suprantu, siekiant efekto galima „pablizginti“ vieno ar kito personažo drabužį, prisegti moterišką segę, ant kaklo pamauti ilgą grandinę ar apauti ekstravagantiškais batais, bet kai toks blizgesys pradeda kontrastuoti su pačių aktorių kuriamais vaidmenimis, kičas virsta nesuprastu eklektiškumu, redukuojančiu ir išbarstančiu spektaklio prasmes.
 |
| Nora (Lina Kaladytė) ir Krogstadas (Ramūnas Šimukauskas). Tomo Lopatos nuotraukos |
Tai ypač ryšku Sauliaus Bagaliūno vaidmenyje. Jo sukurtas kompleksuotas daktaro Ranko personažas pasirodė įdomiausias dėl aktorinių ieškojimų. S. Bagaliūnui pavyko sukurti gogoliško „šarmo“ turintį personažą, tačiau jo išorinis įvaizdis – blizgantys marškiniai, grandinė, ilgas apsiaustas taip kontrastuoja su kuriamu vaidmeniu, kad nori nenori praranda vientisumą ir pasilieka kažkur spektaklio išorėje. Neaiškioje spektaklio materijoje pakimba ir kiti personažai, jų įvaizdis neleidžia prasiskverbti vidinėms prasmėms. Audrius Baniūnas kuria pakankamai ramų advokato Krogstado personažą, kuris pagrindinę heroję šantažuoja „iš reikalo“ ir mielai to nedarytų, bet šoumeno įvaizdis vėlgi peržengia kuriamą vaidmenį ir visiškai kertasi su tuo Krogstadu, kuris įsimylėjęs Kristiną (aktorė Asta Steponavičiūtė) tampa garbingu žmogumi ir nutraukia šantažą. Atrodo, kad režisierius ir dailininkė apvilko personažus nesavais drabužiais ir į sceną išleido kaip į karnavalinį vyksmą, nutolusį nuo pjesės įvykių. Žinoma, galima traktuoti ir kitaip: kartais mes visi privalome dėvėti nesavus drabužius, nes neišvengiamai turime atlikti visuomenėje mums primetamus vaidmenis, tačiau, kaip minėjau, toks sprendimas šiuo atveju nepasiteisina, jis atskiria personažus nuo tekstinių prasmių, kuriomis, nors ir pateikdamas savas interpretacijas, režisierius vis dėlto uoliai seka.
Nieko keisto, kad santuoką režisierius traktuoja kaip instituciją, pagrįstą grįžtamuoju pelnu. Kaip sakoma, anokia staigmena vartotojiškame pasaulyje. Žvelgiant iš advokato Helmerio (aktorius Ramūnas Šimukauskas) pozicijų, santuokiniai mainai jam susiję su biudžeto valdymu ir malonumą teikiančiomis emocijomis, t. y. visu tuo, kas gerbiamam visuomenės nariui sugrįžta kaip vyriškumo papildymas. O Nora (aktorė Lina Kaladytė), būdama šio papildymo pridedamąja verte, režisieriaus interpretuojamuose santuokos mainuose save laimi kaip kūniškai išpuoselėtą savo pačios paveikslą – tampa visus grožio standartus atitinkančia Barbe, kuriai „soliariumų įdegis“ ir moteriškų žurnalų grožio palaikymo rekomendacijos tikrai ne paskutinėje vietoje.
Įdomu tai, kad spektaklio pradžioje L. Kaladytė kuria pabrėžtinai subanalintą Noros paveikslą. Jos asmenybės visišką tuštumą atskleidžia prisegtų plaukų kuodas, ryškus makiažas, manieringi gestai, kalba, o ir po sceną su aukštakulniais bateliais vaikščioja taip, tarsi tai būtų jos susikurto laimingo gyvenimo podiumas, kuriame gali demonstruoti savo žaislinio pasaulėlio blizgučius. Kai pjesės tekstas ir siužetas po truputį sudėtingėja, nejučia pradedi galvoti, kaip tokioje barbiškoje būtybėje, išmokusioje manipuliuoti savo grožiu, telpa meilės, pasiaukojimo, juo labiau garbės sąvokos, nes tokios „paukštytės“ – o būtent tokią Noros traktuotę pateikia režisierius – šiais laikais iškilusias skolos problemas spręstų labai paprastai: neištikimybės klausimas čia būtų taip pat ne paskutinis. Tačiau tekstas byloja ką kitą, ir L. Kaladytės Norai neužtenka laiko subręsti iki pjesės tekste esamų gilumų. Radikalus pasikeitimas po Helmerio išplūdimo palieka neįveikiamą prarają tarp buvusios Noros ir Noros, kuri po kaukių baliaus pasirodo kitokia – nusimetusi peruką ir dėvinti juodą gotikinio stiliaus kostiumą. Įdomus sprendimas galėjo pasufleruoti originalią paaugliško maišto idėją, tačiau konfliktas baigiamas lyriškomis gaidomis, imituojant Noros visišką apsivertimą, diktuojamą labiau paties teksto, nei L. Kaladytės Noros, staiga tapusios tauria asmenybe, tvirto apsisprendimo išeiti.
Nors įvaizdžių persūdymas ir trikdo spektaklį, daugelyje vietų jau vien H. Ibseno tekstas priverčia suklusti. Kita vertus, visai tikėtina, kad ir mano minėtas kičinis blizgesys žiūrovams bus patrauklus ir trauks dėmesį taip, kaip traukia gero lygio televiziniai vakaro šou – juose yra ir akis kur paganyti, ir prasmės šiokios tokios atsiranda, o čia dar ir klasika visu grožiu suspindi, ir gabalėlis emocijų pateikiama. Beje, su ta tikrąja šeimynine drama visuomet buvo ir bus keblu...
