 |
| Jūratės Paulėkaitės sukurta metalinė instaliaciją, kuri asocijuojasi su gigantiškomis vaikų žaidimų aikštelių čiuožyklomis. |
Iš šalies gali atrodyti, kad Oskaro Koršunovo teatras labai sėkmingai puoselėja ir sulig kiekviena premjera stiprina „skandalistų“ įspūdį. Pakanka prisiminti šurmulį sukėlusią spektaklio „Kartu“ afišą. O dabar, po „Bembilendo“, kurto drauge su Nacionaliniu dramos teatru, premjeros užgriuvo kaltinimai antisemitizmu.
Cenzūros išpuoliai – kartais, ne paslaptis, surežisuoti – visais laikais teatrui teikia dvejopos naudos: stimuliuoja kūrybiškumą ir garantuoja pilnas sales. Tačiau, kita vertus, dažnai tie tariamai skandalingi aspektai užgožia menines spektaklio problemas.
Nobelio premijos laureatė Elfriede Jelinek savo „tekste teatrui“ „Bembilendas“ iš tiesų mėgaujasi politiniu antikorektiškumu ir kitomis į išvirkščiąją pusę išverstomis šiuolaikinės visuomenės vertybėmis. „Bembilendas“, kaip ir kiti jos kūriniai, dvelkia intelektualine arogancija.
Jos pašaipa nukreipta ne tiktai prieš pasaulio galinguosius, vartojimo visuomenę, žmonijos infantilumą, veidmainiškumą ir abejingumą, bet – paradoksaliai – ir prieš savo skaitytojus ar žiūrovus.
Kurdama atvirai „nesceninį“ kūrinį, E.Jelinek atakuoja publiką sarkazmo pritvinkusiomis tiradomis, kuriose susipina fiziniai pojūčiai (daugiausia skausmas ir geismas) ir kalbinės manipuliacijos politinėmis bei madingomis filosofinėmis temomis.
Nežinia, ar režisierė iš JAV Yana Ross buvo įspėta apie lietuvių publikos skonį ir pomėgius, tačiau ji, atrodo, visai nebijo būti nesuprasta. „Bembilendu“ ji tiesiog pademonstruoja savąjį šiuolaikinio teatro kalbos suvokimą ir tarsi išbando tokios kalbos gyvybingumą kitokių meninių tradicijų šalyje. Tai turbūt ir yra didžiausias spektaklio privalumas.
Scenografė Jūratė Paulėkaitė Nacionalinio dramos teatro scenoje sukūrė didžiulę metalinę instaliaciją, kuri asocijuojasi su gigantiškomis vaikų žaidimų aikštelių čiuožyklomis.
Jomis laipioja aktoriai, srūva vanduo, lyg iš pigių rūbų gausybės rago byra drabužiai, o galų gale šiukšlių maišuose nuleidžiami žuvusiųjų palaikai. Visur aplink mėtosi sulūžę vaikiški žaislai.
 |
| Scena iš spektaklio. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
„Bembilende“ nėra personažų ir charakterių. Tėra tik situacijų, dialogų užuomazgos, kurias režisierė išplėtoja į nedideles atskiras scenas. Kartais pasirodo ir konkretūs personažai: pavyzdžiui, Anglijos karalienė, ridenanti rožinėmis gėlėmis puoštą padangą – laidotuvių vainiką ir besifotografuojanti su kariais. Arba scenoje rusų, vokiečių ir musulmonų lyderiai sprendžia pasaulio likimą.
Tačiau dažniau aktoriai Diana Anevičiūtė, Saulius Balandis, Algirdas Gradauskas, Marius Jampolskis, Mindaugas Jusčius, Jurga Kalvaitytė, Jūratė Vilūnaitė ir Arūnas Vozbutas nekuria jokių personažų, o tik išreiškia tam tikrą būseną arba idėją.
Politika, religija ir seksas – štai trys banginiai, ant kurių laikosi šiandienos pasaulis, apimtas valdymo ir naikinimo aistros, teigiama „Bembilende“. Ir dar, žinoma, infantilizmą propaguojanti ir juo mintanti popkultūra, galingoje savo mėsmalėje į viena sumalanti Dievą ir „Nike“, Kristaus meilę ir motinos stirnos meilę savo Bembiui, karą ir vaikiškas skaičiuotes.
Vienoje scenoje M.Jampolskio įkūnijamas Dievas lyg garsiojoje „Pietoje“ sukniumba išvargusios karalienės glėbyje, o kitoje, virtęs popžvaigžde, atlieka hitą „I love you“ ir net iškviečia merginą iš salės šokio.
Tikslios ir ekspresyvios „Bembilendo“ mizanscenos, kontroversiškas ir provokuojantis, nors ir anonimiškai skambantis tekstas kartais adresuojamas tiesiogiai publikai, daro įspūdį. Tačiau tai nors ir meistriškas, bet būtent – anonimiškas kūrinys. Produktas.
Galbūt ir naivu iš šiandienio meno reikalauti nuoširdumo, tačiau pirmiausia nesinorėtų sutikti, kad tokio tipo teatre aktoriui pakanka vien tiksliai atlikti tam tikrus veiksmus.
Atvirkščiai – tokiame teatre, kur aktorius negali pasislėpti už personažo, jo asmenybė, pažiūros ir turėjimas ką pasakyti itin svarbus. Juk tik gyvas spektaklio įvykyje dalyvaujantis aktorius gali rasti kelią į žiūrovų protus ir širdis.
