Maža scena priglaudė energingą šešėlį

Rūta Oginskaitė 2008-01-29 Lietuvos rytas, 2008 01 29

aA

Mokslininkas (Vidmantas Fijalkauskas) ir jo Šešėlis (Sakalas Uždavinys)

Sekti pasaką suaugusiesiems apie Šešėlio pasiglemžtą valdžią – ganėtinai rizikingas sumanymas.

Pabaigęs pastato rekonstrukciją, Eimunto Nekrošiaus „Meno fortas“ pradėjo naują veiklos etapą – pildo savo repertuarą kameriniais spektakliais. Abi „Meno forto“ salės pritaikytos būtent tokiems vaidinimams, nes Didžiojoje salėje telpa 70 žiūrovų, o Mažojoje – apie 40. Žiūrovams priimti skiriamos ne tik abi salės, bet ir trečiojo aukšto palėpė – čia pakabinami paltai, bendraujama.

Didžiojoje salėje jau įvyko pirmoji premjera – Sauliaus Varno režisuotas spektaklis „Šešėlis“ pagal Jevgenijaus Švarco pjesę, parašytą 1940 metais.

Lyg iš animacijos serialo

S.Varnas, įvairiuose Lietuvos teatruose pastatęs per 30 spektaklių, į režisūrą grįžo po dešimtmečio. Jis pakvietė skirtingų vaidybos manierų aktorius. Tačiau juos stebėtinai suvienija bendras vardiklis – vaidyba lyg iš kokio animacinio serialo: staigios, rėksmingos, niekaip nesuasmenintos reakcijos. Daugkartinio vartojimo skonis.

Gal režisierius šitaip pabrėžia svarbesnes pjesės vietas, lyg šimtai žiūrovų sėdėtų kažkur, o ne kelios dešimtys – čia pat? O gal tik šitokia teatro kalba tinka televizijų nukamuotiems protams?

Valdžios ženklas – rykštė

J.Švarcas, išmintingas ir detalėms atidus rašytojas, sukūrė pasaką suaugusiesiems. Apie tai, kaip Šešėlis paliko Mokslininką, kuriam priklausė. Apmovė jį, jo mylimąją princesę ir pasiekė aukščiausią postą – tapo karaliumi. Ir daro malonę Mokslininkui – skiria jį savo šešėliu.

J.Švarcas rašė apie šalį, kur žemesnieji lenkiasi aukštesniems, dar jų nematydami, tik nujausdami, kad artinasi. Šalį, kur galima apgauti net patį save, – jeigu tik tai pelninga. Užtat Daktaras savo pacientui rekomenduoja: „Numokite į visa tai ranka. Žiūrėkite pro pirštus. Kitaip išprotėsite“.

Valdžios ženklu S.Varno spektaklyje tampa lazdelė (rykštė?). Ja ir gąsdinama, ir realistiškai smaugiama. Blogasis Šešėlis (Sakalas Uždavinys) baugina Mokslininką (Vidmantas Fijalkauskas) ir publiką siaubūniška mimika ir gestais.

Nejau turėtume išsigąsti, kad Mokslininkui gresia pavojus – kad toje šalyje aplinkybės leidžia valdyti Šešėliui? O kas valdo šitą spektaklį?

Vaidmeniui užtenka peruko

Pagal kokius kriterijus atskirti Princesę (Vilma Raubaitė) nuo mergaitės Anunciatos (Brigita Arsobaitė)? Gal jų ir nereikia atskirti, jos net ir aprengtos vienodai, o juk viena – ištikimoji, kita – išduodančioji.

Trečia artistė moteriškam personažui net nereikalinga – sėdi scenoje manekenas, nuo kurio vaidintojai pasiskolina peruką. Tiek ir tų charakterių, jei peruko pakanka.

Personažai atrodo plokšti, bet plastika – oho kokia reikšminga. Galbūt toks režisieriaus sumanymas. Juk ir Birutės Ukrinaitės dekoracija – blizgus plokščias skydas, režisieriaus naudojamas personažams pasirodyti ir dingti. Dar – pirmiesiems šešėlio gestams, keliems nelabai įskaitomiems ženklams.

Užtat pradžia – Mokslininko juokas, jo laikomas milžiniškas didinamasis stiklas – argi tai nenutaikyta didžioms ir mistiškoms prasmėms? (Didinamąjį stiklą E.Nekrošiaus „Dėdėje Vanioje“ pamirškime, jis buvo ne apskritas, o keturkampis, ir „Šešėlyje“ jų daugiau).

Numoti į bėdą ranka

Daktaras (Edmundas Mikulskis) Mokslininkui: „Žiūrėkite pro pirštus”. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

Spektakliui baigiantis V.Fijalkausko Mokslininkas vis žmogiškesnis, o kai Edmundas Mikulskis įeina vaidinti Daktaro, jiems pavyksta ir pabendrauti. Partnerystė S.Varno „Šešėlyje“ – reta prabanga. Bet kodėl Daktaras – su valdžios rykšte?

Emocionalusis E.Mikulskis net verkdamas kartoja Mokslininkui J.Švarco receptą: „Numokite į visa tai ranka. Žiūrėkite pro pirštus. Kitaip išprotėsite“.

Gal tai skirta „Šešėlio“ žiūrovams? Artistams ir Arkadijui Gotesmanui, kuris su savo mušamaisiais stebuklais šiam spektakliui tiek pat reikalingas kiek manekenas? O gal ir „Meno fortui“ – juk pradžia turėtų būti sėkminga. Bet ji yra, kokia yra. Svarbu tęsti.

recenzijos
  • „Kabaretas Favela“: kai forma tampa turiniu

    Erdvinis spektaklio išskaidymas leidžia kiekvienam žiūrovui susikurti savitą patirties trajektoriją, o kartu formuoja įspūdį, kad „Kabareto Favela“ pasaulis egzistuoja nepriklausomai nuo konkretaus stebėtojo.

  • Meno žiurkių pragraužtas menas

    Kiekvienas veiksmas „Šūdmaloje“ yra apiplepamas ir apkaišomas žodžiais – turbūt tokiu būdu pasireiškia šūdmaliavimo konceptas. <...> Kyla nuogąstavimų: jei pasiduotų formos eksperimentams, tekstas rizikuotų tapti savo paties kritikos objektų auka.

  • Viename kūne nesutelpanti Madam Bovari

    Tai galbūt ir yra įdomiausias režisieriaus Oliverio Frljićiaus atsakymas Gustaveʼui Flaubert’ui: ne išsaugoti visą romano psichologinį sudėtingumą, o leisti Emai egzistuoti keliuose gyvenimo tarpsniuose ir kūnuose.

  • O ar kas nors čia tikra?

    „Vasarotojų karštinė“ neapsimetinėja tuo, kuo nėra: atėję pažiūrėti komedijos tokį rezultatą ir gaus. <...> Kas tikra visame šiame atostogautojų ir pramogautojų parade – tai akivaizdus aktorių mėgavimasis savo darbu.

  • Kai madam nedaro nieko, ką priklauso daryti madam

    „Madam Bovari“ pasigedau paties Oliverio Frljićiaus, jo laiko pajautos, nerimo ir gebėjimo pjauti ten, kur ir taip skauda. Ši versija – kaip pamoka mokykloje pagal programą, vis dėlto nutylinti tai, kas už programos.

  • Rožinis placebo gyvenimas

    Pastarojo laiko šaižių ir provokacijomis besimėgaujančių premjerų kontekste „Poveikis“ stebina tylia ir jautria režisūrine prieiga. <...> Veikiau kviečia pažvelgti niūriai realybei į akis nei leidžia žiūrovams būti užliūliuotiems rožinės placebo dozės.

  • Klaidžioti žavingame trolių Mumių pasaulyje

    Spektaklio „Troliai Mumiai. Kometa atskrieja“ kūrybinė komanda nesiekia dangstyti sudėtingų istorijos aplinkybių ir patirčių, o kviečia suprasti, kad gyvenime gražūs ir gąsdinantys jo aspektai dažnai eina išvien.

  • Artėjanti pabaiga aukštyn kojom

    Ryškiausia „Apverstos tikrovės“ dalimi galima laikyti dailininkės Sarah Mittenbühler sukurtus kostiumus. Kai kurių personažų kostiumai – kaip atskiri objektai (ypač išraiškingas Šamanas), o kai kurie – tiesiog modernios judančios skulptūros.